Ar mokyklos, tokios, kokios jos yra dabar, mums apskritai reikalingos?
12 metų mokyklos suole kelti iksus kvadratu, lyginti chemijos formules, analizuoti vidaus degimo variklio sandarą, suprasti, kaip žiedo kuokelį atskirti nuo piestelio, žūtbūt įsiminti tūkstančius metų prieš Kristų vykusių karų datas... Po to įstoti į universitetą, kur dėstytojai sako, kad jaunuolių žinios nieko vertos, nes kasmet mokiniai paruošiami vis silpniau, klaidų daugėja, net taisyklingai rašyti jau nebemokama.
Mokytis 12 metų ir vis tiek nemokėti net elementarių dalykų? Tačiau tai patvirtina ir įvairūs tyrimai: „Aušra Rimkutė (2012) nagrinėjo Žemaitijos kolegijos Telšių fakulteto pirmo kurso studentų diktante rastas rašybos ir skyrybos klaidas. Buvo nustatyta, kad „palyginus 2012 ar 2011 m. vidurinę mokyklą baigusių asmenų diktantus su tų, kurie vidurinę mokyklą baigė prieš daugiau nei 12 metų, matyti didžiulis skirtumas: pirmieji, rašydami diktantą, vidutiniškai darė po 22 klaidas, antrieji – po 9. Taigi raštingumas pablogėjo beveik 2,5 karto!“ (Rimkutė 2012: 12). Valstybinė lietuvių kalbos komisija 2013-2014 m. atliko aukštųjų mokyklų vadovėlių, magistro darbų ir daktaro disertacijų santraukų kalbos vertinimą. Tyrimas parodė žemą raštingumo lygį.
Jeigu mokykla nesuteikia net bazinių žinių, nebeišmoko taisyklingos gramatikos, kam ji išvis reikalinga? Kokiu tikslu reikia skirti tuos milijonus eurų švietimui, kaip jie pasiteisina ir atsiperka? Vis neraštingesnių žmonių auginimu? Prastėja paruošimas mokykloje, tuomet iškart implikuojami ir neigiami pokyčiai aukštosiose mokyklose, nes čia ateina jaunimas su vis menkesniu žinių bagažu. Problema auga, įgauna vis didesnį mastą. Nejau dabar aukštosios mokyklos dar turės mokyti studentus gramatikos, nes to nesugeba mokykla?
Taigi po tokios nesėkmingos kelionės mokykloje ir universitete, jaučiantis vis prastesniu jaunosios kartos atstovu (juk anksčiau situacija neva buvo geresnė, jaunimas mokėjo daugiau) ateina bandymai įsitvirtinti darbo rinkoje, prakaito liejimas darbdavio labui, nes mokykloje mokytojai juk kartojo, jog visuomet reikia stengtis iš paskutiniųjų. Galiausiai – depresija nuo vergovės ir kelionė (be bilieto atgal) į Angliją. Ir visai ne dėl to, kad ten geresni uždarbiai. Bet su viltimi, kad įmanoma tapti kitokia asmenybe ir nusikratysi slegiančios praeities, nelaimingos vaikystės ir prislėgtos paauglystės prisiminimų. Be abejonės, ne visi pasirenka baigti studijas Lietuvoje. Kai kurie po mokyklos baigimo jaučiasi taip blogai, kad tenori vieno – bėgti kuo toliau. Ir bėga. Štai ko išmokstama mokykloje, štai koks jos emocinis bagažas – tesinori tik viską palikti kuo toliau užnugaryje, pamiršti: „Daugiausia emigruoja turinčių specialų vidurinį ir vidurinį išsilavinimą jaunų žmonių“ (Siniavskaitė E., Andriušaitienė D., Lietuvos jaunimo migracinių nuostatų tyrimas. Mokslas – Lietuvos ateitis. - T. 7, Nr. 2 (2015), p. 218).
Mokytojai, dėstytojai ir egzaminuotojai kasmet skundžiasi, kad mokinių žinios vis prastesnės. Vadinasi, mokykla tikrai neatlieka savo funkcijos. Bet ir nebando jos atlikti – juk paprasčiau tiesiog „išspjauti“ mokinius iš sistemos, negu dirbti su jais. Kaip teigia Vilija Targamadzė: „<...> tradicinė mokykla išgyvena krizę. Ši problema atsirado ir Nepriklausomoje Lietuvoje. Viena vertus, Švietimo strateginiai dokumentai orientuoja į kokybiškų paslaugų švietime teikimą (Valstybinės švietimo strategijos 2003-2012 metų nuostatos, 2003 ir kt.). Kita vertus, tradicinė mokykla nėra pilnai pajėgi tai atlikti – nemaža dalis mokinių nepritampa bendrojo lavinimo mokykloje, vieni ją palieka, kiti tebesimoko, tačiau jų žinios ir gebėjimai neatitinka numatytų standartų (Nesėkmingo mokymosi mastai ir priežastys, 2003, Jaunimo mokyklų veiksmingumo tyrimas, 2005), kiti mokyklos iš viso gal net nebandė lankyti“ (Targamadzė V., Alternatyvios bendrojo lavinimo mokyklos samprotavimo erdvės ir kriterijų brėžtis: Logos 53, 2007, p. 181).
Gal tokia lavinimo forma – dieninė mokykla su privalomu lankomumu – jau apskritai atgyveno, ir šiuolaikiniam žmogui, kurio vienas iš pagrindinių bruožų – individualizmas, tikrai labiau tinka dirbti vienumoje, namuose, kur atsiskleistų jo unikalūs gebėjimai, o ne bandyti „pritapti“ (anot aukščiau cituotos Targamazdės), keistis, būti tokiu, kokio nori kiti svetimoje (mokyklos) aplinkoje?
Reikia atsižvelgti ir į psichologinę mokymo aplinką. Mokyklos jau daug metų kovoja su neįveikiama patyčių problema. Kitaip ir būti negali – mokykloje susirenka daugybė vaikų ir jaunimo, visi lygina savo daiktus, telefonus, šukuosenas, kalba ir apkalba, įžeidinėja ir pavydi. Į mokyklą privalai eiti kiekvieną dieną, net kai tau tiesiog sunku dvasiškai, kai užgriūva problemos, skiriasi tėvai ar palieka mylimasis – tai atima daugybę energijos. Šeimos gydytoja nuo pamokų dėl to, kad liūdna, juk neatleidžia. Mūsų šalyje tik pakilusi temperatūra ir sloga kažkodėl laikomos liga.
Jokiu būdu nenoriu nuvertinti mokymosi svarbos kiekvieno individo gyvenime. Jei šalyje nebus tokių mokyklų, kokios jos yra dabar – didelių pastatų su valgyklomis, sporto salėmis ir stadionais šalia - nereiškia, kad ugdymo ir ugdymosi procesas nutruks. Galima skatinti nuotolinį mokymą – tiek mokytojai, tiek mokiniai dirbtų namuose, būtų sukuriama tam tikra elektroninė sistema ar talpykla su užduotimis. Jau dabar tam yra pakankamai medžiagos, priemonių. Kaip teigiama Švietimo ir mokslo ministerijos leidinio „Švietimo problemos analizė“ esančiame tekste „Nuotolinis mokymasis: mokymosi galimybių išplėtimas“: „Dabartinis informacinių ir komunikacinių technologijų lygis ir įvairovė sudaro daug ir įvairių nuotolinio mokymosi galimybių: nuo susirašinėjimo iki virtualiųjų klasių. Šiuo metu dažniausiai nuotolinis mokymasis teikiamas įvairiomis interneto priemonėmis: virtualiąją mokymosi aplinka, vaizdo konferencijomis, atviraisiais švietimo ištekliais, antros kartos interneto įrankiais ir paslaugomis, trimačiu virtualiuoju pasauliu ir kt.“
Gintarė Pugačiauskaitė
