Prisiliesti prie puodo ar keptuvės man tolygu būti nutrenktai perkūno. Smulkinti, pjaustyti, troškinti, marinuoti, kepti, virti, sekti laiką, pamaišyti, nukelti dangtį, laikytis recepto, nepamiršti pasūdyti, paragauti, patobulinti, paserviruoti, papuošti, pavalgyti, išplauti, iššveisti, nugrandyti riebalus, persirengti drabužius, išsiplauti svogūnais trenkiančius plaukus...Išgerti tabletę nuo galvos skausmo, prisėsti prie kompiuterio, pasitikrinti darbų sąrašą ir suprasti, kad per tas dvi valandas, praleistas virtuvėje, verčiau būčiau ištaisiusi mokinių rašinius, parengusi straipsnį ar suredagavusi tekstą.

Nėra didesnės streso karuselės už tuos painius žingsnelius prie puodų. Ilgiau pakepsi – prisvils. Persūdysi – niekas nevalgys. Užpilsi aštraus padažo – valgytojams ašaros iš akių byrės. Veganai rėks pamatę, kad kepu steiką, o mėsos valgytojai purkštaus, jei ant stalo padėsiu tik dubenį salotų. Visi norės valgyti, bet galiausiai nė vienas nebus sotus.

Kita vertus, yra ne tik praktinė, bet ir filosofinė šio reikalo pusė. Pasaulyje, kuriame tiek neperskaitytų knygų, neperžiūrėtų filmų, neaplankytų šalių, nepamatytų spektaklių, negirdėtų koncertų, dar nepažintų žmonių, aš tikrai nesirinksiu tiesiog... sėdėti ir žiūrėti į puodą. Esu tikra, kad jaunos moters horizontas turėtų apimti kur kas daugiau.

Maisto gaminimas yra varginantis darbas, reikalaujantis daugybės laiko, energijos, ištvermės ir... koks galiausiai rezultatas? Jei aš praleisiu po keletą valandų universitete dvejus metus, įgysiu magistro laipsnį, bet jei kasdien ruošiu pusryčius, pietus ir vakarienę, ką gausiu už tai?

Aš manau, kad moterys, kėpsodamos virtuvėje, labai klysta. Jos gamina, verda, kepa, nors iš tiesų negali to pakęsti. Kodėl? Nes paprasčiausiai nežino, kaip dar galima išreikšti savo meilę, rūpestingumą, atsidavimą. Kaip parodyti vyrui, vaikams, giminaičiams, kad jie yra svarbūs ir brangūs? Aišku, kuo sočiau pamaitinti, kuo daugiau blynų pričirškinti, kuo įkyriau visiems siūlyti paragauti, paskanauti, o paskui – dar pakartoti.

Kažkaip nepatogu ir nepriimtina pripažinti, kad vaikai labiau nei blynų nori atvirai pasikalbėti, vyras irgi trokšta ne kepsnio, bet švelnaus masažo. Draugėms taip pat tikrai nerūpi jūsų desertai, jos nekantrauja išgirsti naujausias paskalas, pasidalinti paslaptimis, pasijuokti.

Maisto juk galima nusipirkti parduotuvėje, užsisakyti kavinėje. Kur tik žengsime žingsnį, ten – prekybos centras, restoranas, pačiu blogiausiu atveju – bent kebabų kioskas. Mes skęstame maisto pertekliuje.

Todėl išjunkite viryklę. Uždarykite virtuvės duris. Kuo rečiau ten eikite. Pamatysite, įvyks stebuklas.

Gintarė Pugačiauskaitė