Vis dar besigręžiodami į nelaimę Rusijoje, pražūtingą dūmų kvapą pirmadienį netikėtai pajutome ir savo šalyje. Kaune, Tilto gatvėje, gaisre žuvo du mažamečiai. Tragedijos metu vaikai namuose buvo vieni, motina grįžo tik tada, kai įvykio vietoje jau dirbo specialiosios tarnybos.

Dvejų metų mergaitė ir penkerių berniukas tapo bejėgiais įkaitais savo namuose, niekaip negalinčiais pabėgti nuo mirtinos lemties: langus dengė grotos, durys – užrakintos, tėvų šalia nėra.

Pirmadienio vakarą policija pranešė, kad 1981 metais gimusi žuvusių vaikų motina sulaikyta, vyksta tyrimas dėl neatsargaus gyvybės atėmimo.

Skirtingomis aplinkybėmis ir skirtingose šalyse kilę gaisrai vis dėlto turi bendrą vardiklį – žuvo vaikai, kuriais suaugusieji nesugebėjo tinkamai pasirūpinti. Rusijos prekybos centre, teigiama, nesuveikė priešgaisrinės sirenos, o darbuotojai nesuorganizavo žmonių evakuacijos iš degančio pastato. Kaune mažyliai buvo palikti namuose vieni, motina išėjusi, tėvas išvykęs į užsienį.

Nerūpestingumas, abejingumas, kas tai? Galbūt kai kurie suaugusieji tiesiog nesugeba globoti, saugoti ir prižiūrėti vaikų, visiškai negali, tarsi neturėtų kokio trūkstamo geno, rūpintis kitais?

Šie tragiški įvykiai ir pelenuose užgesusios gyvybės lyg aidas atgręžė mane į vieną įvykį, kurį teko išgyventi prieš kelias savaites. Buvo jau popietė, maždaug 13 valanda, keliavau į mokyklą, kur turėjau vesti šeštą pamoką. Atvykusi į automobilių stovėjimo aikštelę, ant šaligatvio, vedančio į mokyklos pastatą, pastebėjau sujudimą: vienas jaunuolis gulėjo nualpęs, šalia būriavosi mokiniai, netrukus atskubėjo ir medikai, kurie tučtuojau išsivežė sąmonės netekusį vaikiną.

Žinote, ką tuo metu veikė mokytojos? Stebėjo šią sceną pro mokytojų kambario langą, susispietusios į krūvą, praskleidusios užuolaidas, ir vis klausinėdamos: kas ten toks? Kas jam nutiko?

Mokytojos, kurios tą jaunuolį moko kiekvieną dieną, metai iš metų, aiškindamos, ką daryti, kaip gyventi, auklėdamos, moralizuodamos, bardamos, priekaištaudamos... Mokytojos, kurios sako, kas yra gerai, kas blogai, tos, kurios neva veda jauną žmogų į ateitį ir šviesą. Taip, jos. Jos nedarė visiškai nieko, kol vaikinas, ištiktas epilepsijos priepuolio, paslikas sningant gulėjo ant šaligatvio prie mokyklos.

Kas jį išgelbėjo, kas surinko pagalbos numerį? Bendraklasis, 17-metis vaikinas, kuris dar ir buvo šalia, kol atvyko medikai.

Regis, kartais aplinkiniai žmonės, ypač suaugusieji, tėra apgaulinga iliuzija. Mokytojai, tėvai, giminaičiai... Manome, kad jie padės, apgins, apsaugos, nušluostys ašaras, išties pagalbos ranką. Bet, deja, ta ranka gali tik pasukti spynoje raktą, įkalindama degančiame name. Ir ta ranka nebūtinai pirmoji surinks 112, kai ištiks rimta bėda.

Gintarė Pugačiauskaitė