O kaip išsiaiškinti, kas negerai? Ir kas išties vyksta už uždarų darželio durų? Dvejų metų berniukas, žinoma, dar nėra pajėgus tinkamai įvertinti ir žodžiais apibūdinti situacijos, įvardyti kilusių bėdų, todėl motina nusprendė įrodymą gauti pati: sūnui į kišenę įdėjo pokalbius įrašantį įrenginį ir tuomet palydėjo jį į „Bitutę“. Ką moteris vėliau išgirdo? Pratisą berniuko verksmą bei užgaulius, pašaipius, grasinančius auklėtojos ir jos padėjėjos žodžius.

Deja, mes negalime žinoti, kaip viskas ten buvo iš tiesų, šito aš dabar ir nenagrinėsiu. Man labiau rūpi suvokti, kodėl tiek daug tėvų vis dar skendi nežinioje, kartais net nenujausdami, kaip su jų vaikais elgiamasi ugdymo įstaigose? Ar jūs bent įsivaizduojate, kiek daug vaikų nutyli, kad juos užgaulioja, skriaudžia, bara, galbūt net muša? Kiek mažylių, bejėgių darželinukų, dar nė nemokančių kalbėti ir pasipasakoti tėvams, jau yra priversti kentėti darbuotojų ar kitų vaikų priekabes, patyčias?

O jei ir pasipasakoja, kas tada? Mokytoja ar darželio auklėtoja tuoj jus patikins, kad viskas gerai, toks dalykas kaip patyčios nė neegzistuoja jų planetoje, visi darbuotojai labai kompetentingi ir moka elgtis su vaikais, o jei jūsų atžalai kas negerai, na, tai jau tikrai ne jų problema, gal vaikas tik išsigalvoja, nenori mokytis ar žaisti kaip visi, todėl ir kuria nebūtas pasakas.

Todėl dabar labai gerai pagalvokite, kokią galią turėtų vaizdo kameros mokyklose, darželiuose, ir ne tik koridoriuose, bet – svarbiausia – klasėse, visose ugdymo patalpose? Sugrįžkime prie istorijos Druskininkuose. O jei lopšelyje-darželyje „Bitutė“ jau būtų veikusi vaizdą ir garsą įrašinėjanti įranga? Juk tuomet, žinodamos, kad yra stebimos, darželio darbuotojos greičiausiai nė nebūtų pasakiusios tų užgaulių žodžių verkiančiam berniukui.

Be to, jei vis dėlto mamai, bet kuriai mamai, leidžiančiai vaiką į darželį ar į mokyklą, kiltų įtarimas, kad su jos vaiku elgiamasi netinkamai, nereikėtų tardyti, kvosti, kamantinėti ir dar labiau traumuoti atžalos, miglotai ieškoti kaltininkų ir raizgyti ant vaikų šnipų vertos pasiklausymo įrangos – užtektų tik kreiptis į ugdymo įstaigos administraciją ir peržvelgti įrašus.

Filmavimo įranga, be abejonės, apsaugotų nuo tuščių kaltinimų ir pačius darbuotojus: jei vaikas tik išsigalvoja nesamas problemas, įrašas viską atskleis, ir tada ant mokytojo ar auklėtojo nekris joks šešėlis.

Galiausiai įrašus galėtų peržiūrinėti, analizuoti ir vertinti mokyklų ir darželių vadovai, kurie dabar ir patys dažnai nė nenutuokia, kas vyksta už jų kabinetų durų.

Man regis, tas, kuris elgiasi gerai, visai nebijo, kad bus stebimas. Mane, kaip mokytoją, seka mažiausiai 50 porų akių kiekvieną dieną. Todėl, jei prie to prisidėtų dar viena stiklinė kameros akis kur nors klasės palubėje, tikrai nesutrikčiau.

Gintarė Pugačiauskaitė