Visi nė neabejodami manė, kad būsiu žurnaliste, jau kurį laiką publikavau savo tekstus vietinėje spaudoje, rašiau ne 500, o 5000 žodžių rašinius, bet, žydint birželio žiedams, aš vis tiek nuvažiavau į Karo akademiją. Ilgėjausi adrenalino, nuotykių, pavojų, rizikos, veiksmo, iššūkių – kuris 18-metis apie šitai nesvajoja?

Tada, 2009 metais, kariuomenė mažai kam terūpėjo, nebuvo daug informacijos viešojoje erdvėje, kariškio įvaizdis ir veikla atrodė kiek migloti dalykai. Turėjau vieną pažįstamą, tarnaujantį kariuomenėje, bet galėjau tik įsivaizduoti, ką jis ten veikia: bėgioja per purvus su sunkia kuprine? Naktimis, geliant šalčiui, miega kažkur miške? Mokosi šaudyti iš tikro ginklo? Puiku!

Kita vertus, man aiškiai reikėjo stipraus vado, lyderio gyvenime. Mokytojai ir tėvai nebijodavo pagąsdinti, kad 12-oje klasėje lengva suklysti: neišlaikyti egzamino, negauti atestato, ne ten įstoti – ta atsakomybės našta ir galimos lemtingos klaidos nuojauta gerokai slėgė pečius. Norėjau nebedvejoti, troškau, kad man kas nors pasakytų, kada keltis, ką valgyti ir į kurią pusę bėgti, kad aš galėčiau bent trumpam atsipalaiduoti ir nebegalvoti, ką darau blogai ir kur galiu suklupti.

Norint įstoti į Karo akademiją, reikia išlaikyti profesinio tinkamumo testą, kurį sudaro planavimo, vadovavimo, kognityvinių gebėjimų užduotys, individualūs pokalbiai, diskusijos bei fizinio pasirengimo nustatymas. Išbandymų daug, stojantieji akademijoje turi praleisti ištisas dvi dienas.

Praleidau ir aš. Smulki, 50 kilogramų nesverianti mergina. Vienintelė tarp krūvos vaikinų. Birželio karštis ir nesibaigiantis bėgimas stadiono ratais, kliūčių ruožais... Atsispaudimai, atsilenkimai, veidu srūvantis prakaitas. Išnešti iš lauko sužeistą draugą, išsigelbėti iš minų lauko, lėkti, lipti, ristis, kopti, kristi...

Po tų dviejų dienų grįžau namo geliančiais raumenimis, mėlynių išmargintu kūnu, apdraskyta. Kur paliesi – ten skauda.

O, kad Jūs žinotumėte, kokia aš tada jaučiausi pailsėjusi!

Dvi dienos be graužiančių egzistencinių minčių, jokio beprasmiško svarstymo, kaip pavyzdžiui: kokios kavos aš noriu? Latės, mokos, kapučino, o gal visai nenoriu? Gal jau eiti miegoti, o gal dar paskaityti? Nusilakuoti nagus ar išsipešioti antakius? Parašyti jam žinutę, neparašyti, o apskritai, kodėl jis pats pirmas neparašo? Kodėl lauke lyja, kodėl nešviečia saulė, kodėl aš vis dar neįdegusi, kokių ypatingų nuolaidų dabar yra „Maximoje“, kiek aš sveriu, kiek norėčiau sverti, ką man šiandien valgyti?????????

Nebuvo laiko tai nesibaigiančiai minčių tiradai, bombarduojančiai smegenis, ir, dievaži, kokia laimė! Tikras išganymas kartais, bent retkarčiais, apie nieką per daug negalvoti ir nieko nesirinkti. Keltis, bėgti, valgyti, kas paduota, ir daryti, kas pasakyta.

Tiesa, galiausiai susiklostė taip, kad štai aš rašau Jums, o ne blizginu savo batus kareivinėse, bet ta vieta, akademija, aptalžiusi man šonus ir paženklinusi kūną mėlynėmis, iki šiol nepasimiršta.

Gintarė Pugačiauskaitė