Galima piktintis tokia informacijos sklaida, bet vis dėlto... Kur mieliau eitumėte Jūs? Į jaukią kino salę triaukšti užkandžių ir sekti gundančių vaizdų ekrane, ar į Vasario 16-osios minėjimą šalti kojų ir nepatogiai trepsėti lauke?

Kita vertus, erzina ir painiava: su „50 pilkų atspalvių“ viskas jau kaip ir aišku: susitiko du jauni žmonės, įsimylėjo, susituokė. Kad ir kaip bežiūrėsi, esmė tokia, tik su keliais keisto psichopato ar buvusios mylimosios įsikišimais, trumpam supurtančiais meilės idilę, bet galiausiai nepakeičiančiais bendro paveikslo ir aiškios, nuoseklios knygų bei filmų struktūros.

O štai su Lietuvos 100-mečio minėjimu – tikras chaosas, pilna spragų: o kodėl 100 metų, kodėl neskaičiuojame savo šalies gimimo dienos nuo pat LDK laikų? Sukūrimą, atkūrimą ar ką tiksliai čia reikia minėti? Kaip nepaklysti tarp istorinių faktų ir viešojoje erdvėje pateikiamos informacijos? O gal vis dėlto svarbesnė yra Kovo 11-oji ar netgi Mindaugo karūnavimo diena? Diskusijų ir abejonių čia gali būti visa begalybė.

Man regis, kad ir kiek besistengtų renginių organizatoriai, politikai ir kiti aktyvistai (o gal kaip tik jie stengiasi per mažai?), vis tiek apie Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metį žmonės žinos mažiau nei apie filmo „50 išlaisvintų atspalvių“ premjerą vasario mėnesį. Aišku, „50 pilkų atspalvių“ yra globalus, tarptautinis fenomenas: pasaulyje parduoti 125 milijonai šios erotinės trilogijos knygos egzempliorių, o vien antrosios dalies filmo anonsą per 24 valandas peržiūrėjo 114 milijonų žmonių.

Kalbant apie Lietuvos 100-metį, skaičiai šiek tiek kuklesni: kiek ten mūsų iš viso beliko? Keletas milijonų?

Lietingoje, pilkoje Lietuvoje vis dėlto reikia ir pilkų atspalvių. Net labai. Antai Didžiosios Britanijos sociologai teigia, kad šie erotiniai filmai ir knygos padidino gimstamumą valstybėje. Mums, vis besiskundžiantiems, kad Lietuva tuštėja, sensta ir nyksta, reikėtų suklusti. Gerai pagalvojus, gal demografiniu požiūriu Lietuvai netgi naudingiau, jei kokia pora nueis į erotinio filmo premjerą, užuot šalusi Vasario 16-osios minėjime?

Ką veiksiu aš? Na, esu literatūrologė, ne istorikė ir kino specialistė. Visas „50 pilkų atspalvių“ dalis jau perskaičiau, tad mano darbas čia baigtas. Tiesiog lauksiu geresnių laikų, kai Lietuvos gimtadienio šventės neblaškys fone aidinčios erotinės trilogijos vibracijos.

Gintarė Pugačiauskaitė