Jaunimas ypač vengia dalyvauti politikoje ir netgi domėtis šia sritimi, pasirenka kažkokią atsiribojimo, pasitraukimo poziciją. Jei tik užvedi kalbą apie valdžią, atrodo, aplinkiniai tuoj nemaloniai subruzda, numoja ranka ir sako: „Mes nieko nežinome, mums neįdomu.“ Ir viskas, jokios diskusijos.
Tiesą pasakius, aš labai ilgai svarsčiau, kodėl taip yra. Kodėl išsilavinusiems, subrendusiems žmonėms visai vis viena, kas stovi už valstybės vairo? O gal jiems rūpi, tačiau abejingumo pozicija pasirenkama dėl kitų priežasčių?
Manau, kad iš dalies šio reiškinio šaknys slypi dar mokykloje. Pati, kiek atsimenu, vaikystėje galvojau, kad politika – tai senų dėdžių reikalas. Prezidentas Valdas Adamkus, a.a. A. M. Brazauskas, V. Landsbergis – štai kas daugeliui mano kartos jaunimo iškyla mintyse, kai imame galvoti apie politiką. Šie veikėjai labiausiai buvo aptarinėjami, kai mokėmės mokykloje.
Tačiau ar tie seni, dar sovietinio auklėjimo suformuoti politikai gali būti mums etalonai? Aš, žvelgdama į pagyvenusius politikus, matau juose pirmiausia pavargusius žmones, o ne veržlius lyderius, entuziastingus savo srities žinovus, į kuriuos norėtųsi lygiuotis. Gaila, tačiau politika atrodo visiškai nuobodi sritis kai matai, kad valstybės valdyme dalyvauja kažkokie senelio amžiaus veikėjai.
Tiesa, taip mąsčiau dar būdama paauglė, tačiau ir šiandien situacija labai panaši, o „senstančios politikos“ tendencija tik gilėja. Dabartinio Seimo narių amžiaus vidurkis – beveik 53 metai. Atrodo, jaunų žmonių energijos, iniciatyvos ir proveržio tokiai „mirštančiai“ praeities politikai reikia žūtbūtinai, tačiau...
Tada, kai jaunas žmogus pagaliau išsilaisvina iš mokykloje primestų stereotipų ir supranta, kad politika – tikrai ne vien senų dėdžių reikalas, jis ima žvalgytis, kur rasti bendraminčių, taip pat jaunų žmonių. Blogiausia, kad pas mus jaunas politikuojantis žmogus kažkodėl labai dažnai susiejamas su Lietuvos tautinio jaunimo sąjunga, kuri savo primityviais šūkavimais (tokiais kaip „Lietuva – lietuviams“) garsėja per įvarius renginius. Ši sąjunga su savo pareiškimais, regis, išreiškia fanatišką Hitlerio ir fašizmo idėjų garbinimą, kurstydama priešiškumą ir griaudama visuotinę laisvę šalyje. Man, kaip jaunam žmogui, gėda dėl daugybės Lietuvos tautinio jaunimo sąjungos pasisakymų ir veiksmų.
Tačiau blogiausia, kad jaunas žmogus, siekiantis ne fanatiškai rėkauti, o normaliai veikti valdžioje, sunerimsta. Iš vienos pusės jis mato senus politikus, o iš kitos – pagarsėjusius jaunus tautininkus, jau ne kartą savo nacistiniais šūkiais apkartinusius šalies Nepriklausomybės šventes. Tokioje situacijoje jaunas žmogus supranta, kad jis nei nori būti sutapatintas su tautiniu jaunimu, nei gali paveikti dažnai skeptiškai nusiteikusius pagyvenusius politikus. Tad ką jam belieka daryti? Tik atsiriboti, apsimesti, kad nesvarbu.
Taigi nemanau, kad būti apolitiškam – madinga, nors tai ir tampa kone masiniu reiškiniu. Gal greičiau tai – tik atsiribojimas nuo tų nevykusių politinėje padangėje šmėkščiojančių veikėjų, su kuriais jaunas žmogus bijo būti sutapatintas. Tačiau bendraminčių rasti tikrai įmanoma, todėl nereikia nuleisti rankų. Jaunas žmogus gali veikti, ir jo perspektyvos tikrai priklauso nuo bendrakeleivių. Bet juk rinktis yra iš ko.
Gintarė Pugačiauskaitė
Komentarai
Salcininku persona.