Nenoriu draugo emigranto.

Tai – pirma ir svarbiausia.

Aišku, jei šiuo metu kuriate santykius su emigracijoje gyvenančiu žmogumi, manęs nė klausyti nenorėsite. Jūsų kūnas virpa laukimu, nekantraujate susitikti, o reti susitikimai visus jausmus suintensyvina iki aukščiausio taško: skausmingai ilgitės, šokate iš džiaugsmo susitikę, verkiate atsisveikindami.

Kur jau čia nuobodžiausi, kai emocijos kunkuliuoja, užliedamos žemynus, nepaisydamos kilometrų, jūros vandenų ir begalinių savaičių vienas be kito. Matotės retai, todėl kiekviena akimirka kartu – šventė, emocijų audra, kai rūpi tik alsuoti vienas kitu ir kaupti prisiminimus, padėsiančius kaip nors sulaukti kito susitikimo momento.

Mylimasis turbūt grįžta į gimtinę per šventes, apipila jus dovanomis, kviečia romantiškos vakarienės, vežasi prie jūros, užsakinėja SPA procedūras, perka šampaną, neša kavos į lovą, merkia rožes, apipila bučiniais. O tada dingsta. Kažkur ten, toli, kur skrenda „Ryanair“. Bet prieš tai turbūt dar pats išplauna šampano taures, o kilimus išsiurbia viešbučio kambarinė. Taigi vienintelis moters darbas čia – ir toliau viltingai laukti. Žavu. Ir kaipgi tai gali nepatikti? Manau, kad gali, ir netgi per daug. Štai kur visa bėda.

Todėl dabar pasakysiu Jums kai ką šiek tiek skaudaus: jei Jūsų ryšiai su kitoje šalyje gyvenančiu žmogumi užsitęs, Jūs prarasite paprasčiausią gebėjimą kurti įprastus, bendra buitimi ir nuolatiniu buvimu kartu grįstus santykius. Kitaip sakant, draugystė su emigrantu suteiks labai blogą patirtį ir negatyvų pagrindą, jei galiausiai kada nors vis dėlto nuspręsite savo meilę „įžeminti“ – susituokti, apsigyventi drauge ar bent jau gyventi viename mieste ir dažnai susitikinėti. Kodėl? Įpratę prie retų susitikimų ir aistringos, ilgai gniaužtos romantikos pliūpsnių, tiesiog neįveiksite kasdienės rutinos iššūkio.

Arba apskritai nebenorėsite tokių santykių, kai didžioji laiko dalis leidžiama kartu, nebemokėsite prisitaikyti prie žmogaus, kuris beveik VISADA bus šalia. Išties šalia, kartu. Galbūt vieną dieną, po ilgos draugystės per atstumą etapo, sutiksite sau skirtą žmogų visai arti, kaimynystėje, sukursite su juo bendrus namus, bet vis kankinsitės galvodami apie savo buvusįjį, gyvenantį kažkur Vokietijoje. Manysite, kad tas buvęs mylimasis lyg ir labiau jus brangino, lepino, ir santykiai buvo intensyvesni, ne tokie prėski. Nors tai bus tik iliuzija, miražas, ilgesys to, ko niekada nebuvo, nes juk iš tiesų turbūt nei neturėjote tikrų santykių, jei negyvenote drauge ilgiau nei kelis mėnesius.

Mes tiesiog įprantame prie vienokio ar kitokio santykių modelio, prisitaikome, todėl pasikeisti – labai skausminga ir sudėtinga. Jei ilgą laiką meilė Jums buvo jaudulys, laukimas, judėjimas, skrydžiai, aistringi pasimatymai, ašaringi atsisveikinimai, jausmingos žinutės ir ilgi naktiniai „Skype“ skambučiai, tai vargiai ar prisijaukinsite tokią meilę, kuri reikš nuolatinį buvimą drauge, valgio gaminimą, kambarių tvarkymą, šiukšlių nešimą, neapmokėtas sąskaitas ir apdulkėjusias šampano taures.

Ir galbūt tikrai rizikuoju pamiršti tą svaigų jausmą, kai naktis reiškia romantiškų žinučių rašymo metą, kai oro uostas tampa didžiausio laukimo išsipildymo vieta, kai meti darbus, reikalus, neplautus indus, egzaminų konspektus ir visas santaupas vien tam, kad bent vienam savaitgaliui pabūtum su juo, bet... jau nebenoriu slėptis nei nuo kasdienybės, nei nuo rutinos.

Nenoriu draugo emigranto. Noriu, kad meilė turėtų namus.

Gintarė Pugačiauskaitė