Šis mėnuo išties labai nuvertinamas: teko skaityti, kad sausis – liūdniausias metų mėnuo, kupinas melancholijos, tuštumos jausmo. Žmones neva slegia viduržiemio nykuma, tuščia piniginė (per šventes juk reikia išlaidauti), priaugti papildomi kilogramai, sunkumas bandant sugrįžti į įprastą rutiną.

O ką tuomet manyti krikščionims, ką tik išgyvenusiems Kristaus gimimo šventę? Kad po gražiausių religinių švenčių staiga reikia pasiduoti depresiškam pasaulio suvokimui? Jokiu būdu!

Aš manau, kad sausis tikintiesiems turėtų būti vienas geriausių mėnesių. Juk esame pailsėję, pabuvę šeimos bei artimųjų apsuptyje, bažnyčioje, sustiprėję dėl išgyvento bendrumo, o sieloje vis dar nešiojamės stebuklingo džiugesio kruopeles.

Kita vertus, jei švenčių metu tik riogsojome prie televizoriaus, tai, suprantama, sausį savijauta nebus gera, bet jei lankėmės bažnyčioje, bendravome su artimaisiais, dalijomės kalėdaičiais ir nuoširdžiai kalbėjomės, toks ryšio su kitais pajutimas dar ilgai mums leis jaustis labai stipriems, reikalingiems.

Baisu, kad liūdesys vis dėlto atsėlins? Savo savijautą galima susireguliuoti labai sąmoningai veikiant. Pavyzdžiui, jei žmogus sėdės prie kompiuterio ar išmaniojo telefono ir liūdės, bet ir toliau liks ten pat sėdėti, situacija nesikeis. Tuo tarpu tas, kuris yra tikintis, ieškos išeities savaip, bandys pats išeiti iš nesmagios, nepageidaujamos būsenos: apsilankys bažnyčioje, atsivers bibliją, ieškos ryšio su tikinčiųjų bendruomene.

Čia yra ir kita problema: žmonės, kurie laiko save krikščionimis, bažnyčioje lankosi vos kelis kartus per metus. Taip elgiasi bene trečdalis tikinčiųjų mūsų šalyje. Tai gal čia ir yra sumišimo, liūdesio priežastis? Galbūt žmogus nežino, kas jis tiksliai yra, kuo jis tiki arba dėl kažkokių aplinkybių nenori ar nemoka to tikėjimo praktikuoti? Taip, tikėjimas yra kelionė, ir pirmiausia ji turėtų prasidėti ieškant tam tikrų atsakymų savyje.

Dar viena priežastis, dėl kuriuos sausį gali aptemti laimės jausmas, yra ta, kad tiesiog nepaprastai ilgimės dvasinės pilnatvės pojūčio, kurį išgyvenome per Kalėdas. Bet tai tik patvirtina, kad mums reikia dažniau lankytis bažnyčioje, užsukti pas gimines, susėsti prie bendro stalo. Labai sveika jausti ilgesį prasmingiems išgyvenimams, bet neverta dėl to liūdėti, reikia tokių potyrių susikurti vėl ir vėl.

Tikintiesiems vertėtų nepamiršti ir sekmadienio prasmingumo – juk turime ne vieną ar kelias šventes metuose, o Kalėdos nėra vienintelė proga išgyventi džiaugsmą. Švęsti galime kiekvieną savaitę. Šiemet sausį – net keturi sekmadieniai, tai kaip galima liūdėti, kai vos per vieną mėnesį nusimato tiek ypatingų dienų!

Gintarė Pugačiauskaitė