Perskaičiuosi vieną tokį destruktyvų tekstą savaitraštyje „Veidas", nekreipiau dėmesio, bet kai į mano akiratį pateko bene trečiasis, ėmiau mąstyti – juk ir pati esu jaunas žmogus. Kiek už mane gali kalbėti kiti? Ką reiškia ta veikiausiai menama statistika, jei realybė byloja ką kita?

Mano jaunatviška patirtis yra tikrai geresnė, negu nori įtikinti kai kurie žurnalistai. Šiuo metu ir dirbu, ir studijuoju – daugelis mano draugų užsiėmę lygiai taip pat. Dalis jų jau kuria šeimas, įsirenginėja savo būstus. Aš net nesuprantu, kaip galėtume atrasti laiko alkoholiui, rūkymui ar kitoms nesąmonėms?

Laisvalaikiu, aišku, susitinkame pabendrauti, tačiau dažniausiai susirenkame kur nors kavinėje, vartome mados žurnalus, kalbamės apie ateitį, svajojame. Tiesą pasakius, neseniai į Lietuvą įžengusi kavos kultūra nepaliko abejingų – jaunimas dabar mieliau renkasi stilingą ir kvapnų puodelį kavos, o ne butelį alaus.

Kiekvieną dieną aplink save aš matau žmones, kurie turi ambicijų. Jaunimas trokšta keliauti, dirbti, mokytis, tobulėti visose srityse – karjeros, akademinėje, asmeninėje. Jokio alkoholio mums nereikia, nes kitaip pamirštume, kas esame ir kuo norime būti.

Kita vertus, mus auklėjo pavyzdingi tėvai, ugdė kompetentingi mokytojai, laisvalaikiu mes skaitėme knygas, o dabar studijuojame mokslus, kurie nuskaidrina dvasią – filosofiją, psichologiją ir pan. Gal tai padėjo mums tapti stipriems ir pažinti savo asmenybes? Esu tikra, kad geriausias ugdymas prasideda nuo pavyzdžio ir autoriteto. O ar daug dabar eilinis jaunas žmogus mato asmenybių, kurios ir paskatintų, ir paremtų, ir įkvėptų? Abejoju.

Aišku, teko girdėti, kad norima uždrausti alkoholio reklamą. Tiesą pasakius, tai mane labai nuliūdino, nes šią problemą aš matau savaip. Jei mums vis reikia draudimų, tai reiškia, kad mes nemokame naudotis savo laisve. Štai kas blogiausia.

Pats alkoholio vartojimas taip pat nėra pirminė problema – jis tik parodo, kad yra daugybė kitų problemų, su kuriomis asmuo nesusidoroja. Jei žmogus svaiginasi, tai tik atskleidžia, kad jam negera pačiam su savimi, kad jis negali priimti realybės, bėga nuo tiesos. Vienas, blogai jausdamasis, griebiasi alkoholio, kitas – panyra į kompiuterinius žaidimus, trečias – spaudžia greičio pedalą ir užsimiršta skriedamas gatvėmis.

Tiesa ta, kad žmogus gimsta mokėdamas džiaugtis, o štai kentėti mes turime išmokti. Todėl labai svarbu išsiaiškinti kiekvieną savo emociją, kalbėtis su giminėmis, draugais, aplinkiniais, rašyti dienoraštį, analizuoti savo asmenybę. Privalome žinoti, kad kiekviena nesėkmė – tik laikinumas, tačiau, jei nejudėsime į priekį, liksime įstrigę joje.

Labai svarbu neslopinti savo jausmų, neužsisklęsti savyje, nebėgti į virtualų pasaulį, nepaskęsti alkoholio sukeltose haliucinacijose. Kai savo jausmų neišgyvename, jie tiesiog nukeliauja į pasąmonę, kur kaupiasi, o galiausiai vieną dieną pratrūksta su siaubinga jėga. Nusikaltimai, agresija, patyčios – visa tai randasi todėl, kad nebesusitvarkome su savimi, savo jausmais ir vidiniu pasauliu.

Ir, pabrėžiu, tai – ne vien jaunimo problema. Jauni žmonės dabar kaip tik puikiai išmano asmenybės psichologiją, kūno kalbą, emocinius niuansus ir panašiai. Mes norime žinoti ir daugiau – jau esu minėjusi, kad labai palaikau Lietuvos lenkų rinkimų akcijos pateiktą siūlymą įvesti privalomą religijų mokymą mokyklose. Erudicija – esminis pliusas besikuriančiai, bręstančiai asmenybei.

Taigi akivaizdu, kad visai nepagrįstai pilamas tas purvas ant mūsų, jaunų ateities kartų ir jau Nepriklausomos Lietuvos vaikų. Mano manymu, kaip tik labiau čia kalti tie, vyresnieji, kurie nemoka būti mums autoritetais, pavyzdžiais ir neveda mūsų į priekį. Tačiau, atradę savo lyderius ir savas tiesas, mes tikrai žinome, kad nepaklysime.

Gintarė Pugačiauskaitė