Bet žinote, ką mes iš tiesų vieni kitiems įteikiame? Laisvę, palengvėjimą, ramų švenčių laukimą be streso ir karštligiškos būtinybės ką nors pirkti, sutaupytus pinigus, laiką bei nervus. Ir jokios rizikos, kad vieni kitus nuvilsime, jokios tikimybės pamatyti liūdnas akis, iš dovanų popieriaus traukiant niekam nereikalingus daiktus.

Be abejo, tam reikia drąsos. Mes juk jaučiamės taip nesmagiai, nepatogiai, nejaukiai, jei turime kur nors eiti tuščiomis rankomis. O dar per šventes! Bet tai yra aiškus signalas, kad kažkas negerai su mumis, su mūsų santykiais, kad tos dovanos, kurių beatodairiškai griebiamės, tėra tik būdas užkaišyti bendravimo spragas, užkimšti laiką, per kurį nuo liežuvio gali nusprūsti netinkamas žodis, susitelkti žiūrėjimu į daiktus, o ne vieni kitiems į akis. Liesti, vynioti, pakuoti, čiupinėti dovanas, bet nors, šiukštu, neprisiliesti vienam prie kito. Aikčioti, kad štai, kokia graži eglutė, kokie skanūs valgiai, kokios puikios dovanos, bet nepasakyti nė vieno komplimento šalia esančiam.

Reikia daug drąsos, kad ateitum į svečius tuščiomis rankomis. Bet tuščia širdimi kažkodėl ne gėda, tiesa?

Gaila, kad žmonės, artėjant žiemos šventėms, susipainioja, ima elgtis priešingai krikščioniškoms tradicijoms. Adventas, šiemet prasidėjęs lapkričio 30 dieną, skirtas atleisti, o mes jo metu skubame leisti tik pinigus.

Šiuo laikotarpiu iki Kalėdų mes išgyvename Dievo ilgesį, todėl turime elgtis kuo geriau, kad gyvenime būtų daugiau šviesos. Dovanų pirkimas nėra išsigelbėjimas. Pirmiausia turime kai ką pasidovanoti patys sau – apsvarstyti praėjusius metus, pagalvoti apie žmones, kuriuos sutikome ir apie tuos, kurie iš mūsų gyvenimų išėjo. Apie tuos, su kuriais buvome laimingi ir su kuriais tik liūdėjome.

Adventas – laikas, kai įsisąmoniname gyvenimo pamokas, kai suvokiame, kad tai, kas mus skaudino, žeidė, jau praeityje, ir už tai atleidžiame, taip paruošdami širdį meilei, gėriui, šviesai. O kas iš to, jei prisipirksime kalną dovanų, bet širdis bus užnuodyta blogiu? Džiaugsmui joje vis tiek nebus vietos.

Labai svarbu ir patiems atsiprašyti. Kiekvienas per metus esame pasakę blogą žodį, paleidę piktą mintį ar pasielgę netinkamai. Įteikite dovaną kitiems – nebijokite pažvelgti į akis tam, kurį užgavote, paprašykite atleidimo. Pajusite, kaip nuo pečių nukrinta didžiulė našta. O kai išvysite, kaip nuskaidrėja akys to, kurio atsiprašote, kaip vėl užsimezga ryšys ir pasimiršta blogos emocijos, būsite kur kas laimingesni nei anksčiau.

Atnaujinkite bendravimą, kurkite santykius, nutieskite tiltus, duokite ranką šalia esančiam – nieko nėra svarbiau už buvimą su kitais atvira širdimi.

Reikia siekti ne išrinkti gerą dovaną, o būti geru žmogumi. Štai koks yra švenčių, gyvenimo, visos mūsų egzistencijos tikslas.

Gintarė Pugačiauskaitė