Pasiklausius tokių pompastiškų kalbų, jaunas žmogus tikrai pajunta norą veikti. Mokytojų mūsų šalyje trūksta, vadinasi, darbą rasti bus lengva, o dar ir švietimo politika, remiantis ministrės pažadais, sutverta kaip tik taip, kad palaikytų ir paskatintų besimokantįjį. Studijos, siekiant įgyti pedagogo kvalifikaciją (jei jau turi bakalauro ar magistro laipsnį), trunka tik metus, o dar stipendija – kone 116 eurų per mėnesį. Atrodo kaip puikus ateities planas.

Turbūt dėl tokios aršios ministerijos skleistos propagandos šiemet profesinės pedagogikos studijos sulaukė rekordinio susidomėjimo. Vien į Vilniaus universitetą priimta apie 70 būsimųjų mokytojų. Kiekvieną iš jų birželio mėnesį vertino, tikrino, klausinėjo ir kvotė speciali komisija, siekdama nustatyti, ar stojantysis tikrai turi reikiamas savybes bei pasiryžimą būti mokytoju. Taigi čia įstojo tik aukšta motyvacija pasižymintys, jau bakalauro ir (kai kurie) magistro laipsnius įgiję žmonės. Vadinasi, surinkta didelė stipri grupė puikių ateities mokytojų, kurių mūsų šalyje taip trūksta.

Kaip viskas klostosi toliau?

Vyksta paskaitos, seminarai, lapkričio mėnesį jau prasideda ir penkis mėnesius trunkanti praktika mokyklose. Krūvis itin didelis, tempas greitas – vos per vienerius metus reikia labai daug išmokti, susipažinti su profesinėmis subtilybėmis, įsisavinti ir pritaikyti įvairius mokymo metodus, vesti pamokas, konsultuoti mokinius, užsiimti užklasine veikla.

Taigi būsimieji pedagogai daro tai, ko iš jų tikimasi – intensyviai dirba praktikos metu, rengia užduotis mokiniams, veda pamokas, lanko paskaitas, seminarus universitete, ruošiasi egzaminams... Sunku viską ir išvardyti.

Entuziazmo ir motyvacijos, apie kuriuos kalbėjo švietimo ministrė, čia tikrai nestinga. Bent jau kol kas. Tik neaišku, kaip bus toliau. Nes pedagogai, dar nė negavę diplomų, nedrąsiai žengiantys pirmuosius žingsnius profesiniame kelyje, jau susiduria su kliūtimis.

Kas negerai?

Ogi tai, kad tų žadėtų 116 eurų mėnesinės stipendijos VU studentai taip ir negavo. Iki šiol. Nors jau lapkritis.

Būsimieji pedagogai jau išlaikė egzaminų sesiją ir išėjo į praktiką mokyklose.

Praėjo 3 studijų mėnesiai.

Vasarą, šviečiant saulei, situacija atrodė kur kas optimistiškesnė. Liepos mėnesį Švietimo ir mokslo ministerija savo pranešime spaudai skelbė: „Skatinant <...> mokytojų rengimą, pasirinkusiems pedagogikos profesines studijas bus mokama speciali stipendija. Tokios stipendijos būtų skiriamos pirmą kartą. Į profesines studijas priimtiems studentams kas mėnesį bus skiriama 3,05 bazinės socialinės išmokos dydžio parama studijoms, t.y. po 115,90 eurų“.

Kas mėnesį? Tikrai?

Be abejonės, studentai guodžiami, kad pinigai jau atkeliauja, kad jie nedingo, kad tai – tik vėlavimas. Vilniaus universiteto administracija elektroniniu laišku būsimuosius mokytojus informavo, kad pinigai bus pervesti lapkričio mėnesį.

Bet pasižiūrėkite į šio teksto publikavimo datą – lapkričio beliko vos savaitė, o stipendijomis dar net nekvepia.

Kas tai? Spjūvis į veidą? Ironija? Kantrybės išbandymas? Skatinimas pasiduoti ir mesti praktiką bei studijas?

Nusivylimas. Tai vienintelis žodis, kuriuo galima apibūdinti dabartinę pedagogų savijautą. Tiek esamų, tiek tų, kurie dar tik mina universiteto slenkstį.

Neišpildyti pažadai, pagarbos stoka, žlugusios viltys. Švietimo ir mokslo ministerija, vasarą skleisdama informaciją apie ypatingą dėmesį mokytojų rengimui, susikūrė sau puikią reklamą, universitetai priviliojo būrius studentų į pedagogikos studijų programas. Nuostabu – laimėjo visi, išskyrus būsimuosius mokytojus.

Gintarė Pugačiauskaitė