Vieni smerkia emigrantus, neva šie išduoda tėvynę. Kiti tuo tarpu juos teisina ir sako, kad Lietuvoje gyventi neįmanoma, tad kas belieka, tik išvažiuoti.

Bet kodėl taip mažai kalbama apie tuos, kurie lieka Lietuvoje, tačiau emigracija jiems kerta dar skaudžiau, nei išvažiavusiems? Šįkart kalbu apie žmones, kurie emigraciją išgyveno kaip pačią skaudžiausią netektį. Tai yra, apie tuos, kurie į svečias šalis išlydėjo savo mylimuosius, draugus, vaikus arba tėvus. Juk visi jau girdėjome tūkstančius istorijų, kaip gyvena, ką valgo, kiek uždirba emigrantai. Bet kaipgi tie, kurie liko Lietuvoje? Kodėl nenorima parodyti skausmo tų, kurie į nežinią išlydėjo savo brangiausius žmones?

Aš pati, šio teksto autorė, emigracijoje negyvenau, tačiau šis reiškinys smogė man jau keliskart. Pirmiausiai, po mokyklos baigimo, į užsienį išvyko geriausios draugės. Merginos, su kuriomis ir verkėme, ir juokėmės kartu, susikrovė lagaminus ir su savo didelėmis svajonėmis pakilo į pasaulio platybes. Nors norėjo studijuoti Lietuvoje, tam trūko pinigų, todėl beliko ieškoti savo šanso užsienyje.

Man buvo skaudu, nes praradau drauges, tačiau kitiems žmonėms jos buvo dar artimesnės - dukros, seserys, anūkės. Kaip gyventi mamai, kuri išlydi dar vos mokyklą baigusią savo 18-metę dukrą į kitą pasaulio kraštą? Kai kas sako, kad dabar labai gerai, galima palaikyti ryšį internetu ir susiskambinti, tačiau, atvirai pasakius, bendraujant per „Skype“ programas išliejama tiek ašarų, kad geriau jau jų nematyti.

Labai pikta, kai sako, kad emigrantai nemyli savo tėvynės. Betgi, dievaži, jie dar ir kaip moka mylėti! Jie myli savo šeimas, vaikus, tėvus – būtent todėl daugelis ir išvažiuoja. Mylintis tėvas nori, kad jo vaikai turėtų namus, drabužius ir maisto, todėl ir emigruoja. Šeimą juk reikia išlaikyti. Meilė – tai pasiaukojimas, pasiryžimas, atsidavimas. Meilė reikalauja veikti: palikti, išvykti, nuryti skausmą – štai kokie realūs to jausmo komponentai.

Deja, tam, kurio brangus žmogus išvyksta, tenka dviguba našta, tarsi savotiška dviguba išdavystė. Pirma, sunku gyventi be mylimojo, antra, imi nekęsti savo šalies, nes tai būtent ji atima iš tavęs brangų žmogų. Ne Anglija ar Ispanija pavagia mūsų artimuosius, o Lietuva, nes joje dažnai tiesiog neįmanoma išgyventi. Taigi jautiesi išduotas ir mylimojo, ir tėvynės.

Nuo to laiko, kaip po mokyklos baigimo emigravo mano draugės, praėjo daugiau nei keturi metai. Per tą laiką dar išvyko mano pusseserė, teta, o galiausiai – vaikinas. Net nebežinau, kaip planuoti savo ateitį Lietuvoje. Kaip, tarkim, čia sukurti šeimą? Jau atsibodo klausyti tų tuščių kalbų, kad jaunimas amoralus, kad tik vėjai mums galvoje. Anaiptol. Norim mes ir santuokos, ir vaikų, bet kur tas pagrindas, ant kurio galėtume statyti šeimos pamatą? Kaip mums įsigyti būstą, kur įsidarbinti, ką galiausiai duoti vienas kitam, išskyrus sudužusias svajones?

Tiesą pasakius, baisu jau ir mylėti, ir įsipareigoti, ir ką nors planuoti. Visa ateitis – neprognozuojama nežinia. Niekada nežinai, kaip pakryps likimas ir į kokias tolybes bus nublokštas artimas žmogus. Bet negali juk nieko ir prie savęs pririšti. Juk dažniausiai emigruojama iš būtinybės – reikia darbo, pinigų.

Tačiau kaip žinoti, ar žmogus, kurį išleidai į užsienį tam, kad, tarkim, uždirbtų pinigų vestuvėms ir bendro gyvenimo pradžiai, negrįš susvetimėjęs, nutolęs? Gal bendro gyvenimo vizija, kuriai padėti išsipildyti turėjo keli mėnesiai emigracijoje ir ten uždirbti pinigai, taip ir subliukš? Juk laikas ir atstumas taip keičia žmones.

Esu tikra, daugelis skaitytojų puikiai supranta, apie ką kalbu. Juk dabar daug tokių - paliktų, likusių, išvykusių, laukiančių, netenkančių, negrįžtančių... Ką mes galime pakeisti? Ką turėtume padaryti? Esu tikra, tiek šeimos, tiek mylimieji, tiek draugai turi būti kartu. Emigracija nedraskys širdžių ir žmonių tarpusavio ryšių, jei turėsime vietą, kur visiems bus gera gyventi. Ir kadangi, aišku, viso pasaulio nepakeisime, tai pradėkime nuo Lietuvos. Artėja rinkimai – todėl spręskime, atiduokime savo balsą, rodykime ryžtą! Abejingumas šiuo atveju labai daug kainuoja, todėl veikime, būkime atsakingi.

Jei balsuosime už sąžiningus, nekorumpuotus politikus, kurie rūpinsis piliečiais, tai ramiai gyvensime savo šalyje ir nebijosime, kad brangūs žmonės bus priversti emigruoti. Gana jau netekčių, sudaužytų širdžių, išdraskytų šeimų. Nebesidairykime į nežinomas užsienio tolybes – aplink mus yra tie žmonės, su kuriais galime sukurti savo ateitį Lietuvoje.

Gintarė Pugačiauskaitė