Laisvė – tai galimybė veikti be apribojimų ir suvaržymų. Tačiau yra ir kita samprata: laisvė – tai galimybė realizuoti savo tikrąjį „aš".

Įstatymai varžo asmens laisvę, jeigu jie tiesiogiai arba bendra forma nurodo, ką jis turi daryti. Toks įstatymas panaikina laisvę rinktis. Įstatymai nevaržo asmens laisvės, jeigu jie nustato tik veiksmų ir pasirinkimų ribas. Vieno individo veiksmai gali pažeisti kito laisvę, todėl įstatymai ribojantys tuos veiksmus saugo visų laisvę. Tokių įstatymų egzistavimas yra būtina laisvės sąlyga: jie garantuoja, o ne naikina laisvę.

Vienos ar kitos galimybės pasirinkimas yra tikras pasirinkimas tik tada, kai jis yra apsvarstytas, įvertinti jo padariniai. Jeigu žmogus renkasi negalvodamas, jis ne tiek realizuoja savo laisvę, kiek elgiasi spontaniškai ir impulsyviai. Žmogus yra laisvas tik tuo atveju, jeigu perpranta pasaulio tvarką, supranta savo vietą jame ir suvokia, ką privalo daryti.

Laisvas žmogus negali būti kito žmogaus vergas. Tačiau jis negali būti ir savo paties troškimų bei aistrų vergas. Tokios vergijos jis išvengs tuomet, jeigu sugebės kontroliuoti savo prigimtį, realizuoti savo "tikrąjį" aš. Tokia laisvės samprata vadinama pozityvia. Laisvė pozityvia prasme – tai sugebėjimas protingai save valdyti ir kontroliuoti, tai savo tikrosios, racionaliosios prigimties išskleidimas.

Gintarė Pugačiauskaitė