Vyras ir žmona? Ne.

Vyras, žmona ir vaikai? Ne.

Vyras, žmona, vaikai, augintiniai? Irgi ne.

Šiais laikais bandymų apibrėžti šeimos sąvoką tiek daug, kad ir galimybių suklysti – begalė. Diskutuojama, ar šeima laikyti drauge gyvenančius asmenis, ar vis dėlto šiam statusui būtini santuokos saitai.

O gal nėra šeimos ten, kur nėra vaikų?

Iš tiesų viskas gerokai paprasčiau. Jei esate krikščionis, tai pasaulyje viską turėtumėte matyti gan aiškiai, be absurdiškų svarstymų, nes daugybę atsakymų pateikia ne visuomenė ar žiniasklaida, o Dievas.

Krikščionybėje šeima prasideda nuo vyro ir moters santuokos, tačiau jokiu būdu neapsiriboja šiais dviem žmonėmis. Santuoka yra dviejų žmonių, atsidavusių ir pasiruošusių tarnauti Dievui, susijungimas. Dvi širdys susivienija vienam tikslui – būti drauge su Dievu ir atlikti šią pareigą kaip galima geriau.

Taigi krikščionybėje šeima pirmiausia yra vyras, žmona ir Dievas.

Santuokoje niekada nėra tik dviejų. Tuo ir ypatinga krikščioniškoji meilė – ji visuomet aukojasi dėl kito, siekia aukštesnio tikslo, vengia būti savanaudiška. Mylėdami vienas kitą, sutuoktiniai šlovina Dievą, puoselėja pirmapradę begalinės meilės idėją, kuria tyrą ir dorą šeimos erdvę, mažą rojų žemėje, drauge skleisdami savo šilumą aplink, dalydamiesi gerumu.

Krikščioniškoje santuokoje nėra egoizmo, atskirumo, susvetimėjimo, dviejų nutolusių aš ir tu individų. Joje yra tik meilė, Dievas ir atsidavimas.

Tai labai naudinga prisiminti tada, kai ateina tamsios dienos, kai santuoką užtemdo nesutarimai, pyktis, pavydas, pagieža. Kiekvieną kartą, kai linkite blogo savo sutuoktiniui, to paties linkite ir Dievui, nes ir jis yra šios santuokos, šios meilės dalis.

Jei esate netikintis, tai santykiuose viskas labai paprasta: supykote, trenkėte durimis ir išėjote. Esate tikri, kad antroji pusė paverks, bet galiausiai viskas susitvarkys. Tačiau krikščioniškoje santuokoje yra kitaip: čia svarbiausia ne asmeniniai interesai, bet tarnystė, atsidavimas, nuolankumas, gebėjimas galvoti apie aukštesnę idėją, prasmę, jausti savo, sutuoktinio ir Dievo vienovę. Rūpintis ne tik savimi, vienas kitu, bet ir tuo, kaip kuo sklandžiau auginti, puoselėti bei brandinti tikėjimą savo šeimoje, būti pavyzdžiu kitiems. Krikščioniškoje santuokoje nėra vietos tuščiam savanaudiškam galvojimui: ko norėčiau aš? Čia reikia galvoti, ko norėtų Dievas, ką reikia daryti, kad būtų pasitarnauta jo valiai.

Be abejonės, tai gali pasirodyti išties sudėtingas uždavinys! Bet santuoka savo esme ir yra užduotis, tikslas – tai dviejų žmonių susijungimas tam, kad jie kuo geriau tarnautų Dievui. Po vieną mes esame silpnesni, labiau pažeidžiami, todėl Dievas siūlo būti dviese, drauge eiti tikėjimo keliu, susilaukti vaikų ir juos užauginti dorais krikščionimis.

Dievas visuomet yra meilės dalis. Vadinasi, kaip elgiamės su mylimaisiais, taip elgiamės ir su Dievu. Puiki paskata pasistengi dėl savo šeimos, tiesa?

Gintarė Pugačiauskaitė