Sekmadienį turi tvyroti šventinė nuotaika, nes tai – tikintiesiems ypatinga diena. O žmonės ją švaisto slampinėdami po parduotuves ir galvodami, ką čia nusipirkti pirmadienio pietums – dešrelių, o gal šaldytų koldūnų?

Sekmadieniais prekybos centrai turi nedirbti ne tik dėl to, kad tada daugiau uždirbtų mažos krautuvėlės, smulkusis verslas, pagaliau pailsėtų kasininkės ar prekių krovėjai. Tiesiog mes esame krikščioniška šalis, sekmadienis mums turi sakralinę reikšmę, kuri, deja, jau visai baigia nunykti.

Todėl ir verta prisiminti, kad sekmadienis yra ne vaikščiojimo po parduotuves, o bažnyčios diena.

Galima drąsiai teigti, kad mums nesiseka nauji darbai, esame pavargę ir nelaimingi būtent todėl, kad pamiršome septintosios savaitės dienos šventumą ir ypatingą aurą. Sekmadienis skirtas ilsėtis, apžvelgti praėjusius darbus, susikaupti naujai savaitei ir, be abejonės, tarsi iš naujo atgimti – juk ir Kristus prisikėlė sekmadienį (neveltui kasmet Velykos švenčiamos būtent šią dieną).

O jei mes nemokame pailsėti, atgauti jėgų, kurių prireiks ateities darbams, kokios kokybės gyvenimas laukia? Mes esame sukurti gyventi pagal tam tikrą, Dievo duotą ritmą, ir, jei einame prieš šią tvarką, pasaulis mumyse ir aplink mus ima griūti, virsta nevaldomu chaosu.

Sekmadienis yra bendruomenės, tikinčiųjų susibūrimo, meilės artimui laikas. Šią dieną bažnyčioje žmonės pasidalija savo tikėjimu, viltimi, atsidavimu vienas kitam, pasisemia begalinės Kristaus meilės, įgauna energijos. Tokie sekmadieniai išties pakylėja, nušviečia sielą, įkvepia dvasinės energijos.

Kiekvienas sekmadienis tikinčiajam yra šventė, nors mes dažnai tai pamirštame. Juk neįtikėtina, kokią dovaną turime – viena diena per savaitę skirta švęsti, džiaugtis, dalintis stebuklu!

Sekmadienį mes turime galimybę pamiršti rūpesčius, savo tikinčia siela pakilti virš monotoniškos kasdienybės. Po to net ir kitos savaitės dienos nebeatrodo baisios, gąsdinančios, ir pirmadienis nėra bausmė, tai yra nuostabi diena po šventės.

Todėl sekmadieniais reikia atverti ne „Maximos“, o bažnyčios duris, atverti savo širdis tikėjimui, meilei, bendrystei. Atverti savo namų duris draugams, giminaičiams, kaimynams, atverti duris tų, kurie silpni, serga ir nebegali savimi pasirūpinti. Tokia yra šios dienos, gyvenimo ir visos krikščioniškos būties esmė – gebėti atrasti ramybę, Dievą ir palaimą savyje.

Gintarė Pugačiauskaitė