Vos pradėjus mokytis, rugsėjį, reikia pasirinkti, kokio dalyko mokytoju tapsi. Šiemet į Mokyklos pedagogikos studijų programą priimta apie 70 žmonių. 15 iš jų taps istorijos, 8 – lietuvių kalbos, tiek pat – anglų kalbos mokytojais, 7 galės mokyti fizikos, 6 – matematikos ir taip toliau.

Bet žinote, kiek iš šių 70 žmonių taps lenkų kalbos mokytojais? Tik 1. Aišku, jei nepristigs ryžto ir birželį baigs studijas.

Skaičiai gąsdina. Bet dar labiau baugina realybė.

Priėmimas į Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) lenkų filologijos studijas šiemet vyko komplikuotai, nesklandžiai: prašymų pateikimas buvo nutrauktas anksčiau laiko, studentai galėjo ir nespėti užpildyti pageidavimo formų į šią specialybę. Iškilo tokių kliūčių, į kurias teko reaguoti net lenkų politikams. O kas bus kitais metais? Perspektyvos nedžiugina: atrodo, kad lenkų kalbos filologai bei mokytojai LEU jau nebus ruošiami, nes kažkodėl čia vis randasi keistos (galbūt netgi dirbtinai sukuriamos) problemos.

Galima manyti, kad nėra ko nerimauti, nes juk dar turime Vilniaus universitetą, čia irgi yra lenkų filologijos studijų programa. Tačiau bėda ta, kad po ketverių studijų metų dirbti mokytojais absolventai negali, nes neturi pedagogo kvalifikacijos. Todėl reikia mokytis dar metus. O, kaip jau minėjau teksto pradžioje, VU kol kas tėra vienas studentas, baigęs lenkų filologiją ir ketinantis tapti mokytoju.

Kur mus nuves tokia tendencija? Kas mokys tautinių mažumų moksleivius? Juk kiekvienai mokyklai, kurioje dėstoma lenkų kalba, reikalingi puikiai ją išmanantys pedagogai. Tačiau, atsižvelgiant į esamas tendencijas, tokių specialistų ateityje galbūt visai neliks. Tai kas gi vaikams dėstys pačią svarbiausią, jų gimtąją kalbą?

Nepaisant to, kad tautinių mažumų moksleiviams jau ir taip tenka didelis stresas, nes jie pluša dvigubai: intensyviai mokosi ir valstybinės, ir gimtosios kalbos, šalyje vis sukuriamos tokios problemos, kad jaunas dvasias gali ir visai palaužti.

Pirmiausia jiems liepiama laikyti tokį pat lietuvių kalbos egzaminą, kokį laiko ir lietuvių vaikai. Sudėtinga, neįprasta, tačiau mokiniai stengiasi. Bet dabar jau ima aiškėti, kad didžioji problema tuoj bus ne valstybinės, bet gimtosios kalbos mokymasis. Nes šalies švietimo įstaigos tiesiog neparuoš lenkų kalbos mokytojų.

Ir jokio raginimo, jokio skatinimo iš valdžios ar švietimo specialistų jauniems žmonėms, kad šie pamėgintų tapti lenkų kalbos žinovais, nors pastarųjų galų gale jau beveik visai nebeliko. Gaila, tačiau atrodo, kad beveik niekas ir negalvoja, ko reikia tautinėms mažumoms, lenkų vaikams bei mokykloms. O juk ignoravimas irgi yra tam tikra diskriminacijos forma, tiesa?

Gintarė Pugačiauskaitė