Tačiau kodėl tokia daugiabriaunė problema dažnai svarstoma labai ribotu požiūriu? Kodėl taip dažnai nepastebimos kitos blogybės darbo santykių klausimuose? Kodėl vengiama kalbėti apie vergovę XXI amžiuje? Deja, tačiau toks reiškinys tikrai egzistuoja.

Ketverius metus studijuodama universitete labai dažnai įsiliedavau į diskusijas su kolegėmis apie esamą ar būsimą karjerą. Daugelis merginų, studijuojančių lietuvių filologiją ir reklamą, svajojo įsidarbinti leidinių redakcijose, leidyklose ar reklamos agentūrose. Deja, realybė negailestingai daužė šias svajones – daugelis studenčių gaudavo tik pardavėjų, padavėjų ar kitas nekvalifikuotas darbo vietas.

Blogiausia tai, kad darbdaviai, ypač didmiesčiuose, kur gausus studentų, ieškančių darbo, srautas, imasi piktnaudžiavimo. Darbuotojui pasakoma, kad jam privalu atidirbti kelių mėnesių išbandomąjį laikotarpį, už kurį neva alga nemokama. Arba darbdavys tiesiog pasako:" Puiku, mes tave priimame", bet...darbo sutarties pasirašymas taip ir neįvyksta, todėl dirbama neteisėtai ir alga galiausiai vis tiek neišmokama.

Prisiklausiusi tokių istorijų iš kolegių, ėmiau galvoti, kad dažnai tikroji darbo santykių konfliktų ir blogio priežastis – tiesiog savo, kaip darbuotojo, teisių nežinojimas. Antai studentai metų metus mokomi visiškai nuo realybės atsietų ir nepraktiškų dalykų, miglotų teorijų iš pasenusių vadovėlių. Tačiau kai ateina laikas išeiti iš universiteto, tokios žinios neduoda jokios realios naudos. O juk savo teisių nežinantis darbuotojas – puikis taikinys nesąžiningam darbdaviui.

Blogiausia tai, kad jau vieną kartą apgautas ar išnaudotas jaunas darbuotojas nebetenka pasitikėjimo savimi, jaučiasi sugniuždytas, nebenori ieškotis naujo darbo. Bet juk tai normalu – kas gali jaustis gerai, kai pabuvo paprasčiausiu vergu?

Mano nuomone, šioje situacijoje atsakomybę turi prisiimti ir pats jaunimas, ir darbdaviai. Pirmieji dėl to, kad nesidomi esminėmis savo teisėmis, o antrieji – kad tuo naudojasi. Galbūt ir aukštosios bei profesinės mokyklos daugiau dėmesio turėtų skirti švietimui įsidarbinimo klausimais. Juk galų gale tai ir studijuojama tam, kad vėliau būtų galima gauti tinkamą darbo vietą ir dirbti oriai.

Aišku, savo teisėmis reikėtų domėtis ir patiems. Kai pats žinai, kas esi, ką gali ir ko turi reikalauti, tada niekas neprivers būti pastumdėliu ar XXI amžiaus vergu.

Gintarė Pugačiauskaitė