Bet ne dėl savęs. Būtent dėl jų.

Tai nėra egoistiška, nebrandu ar nelogiška. Tai – apsvarstytas sprendimas, atsakingas pasirinkimas.

Žinoma, šitaip niekas nesukuriama. Bet niekas ir nenužudoma.

Mano prisiminimuose vaikystė yra laikas, kai svajojau užaugti. Nes jaučiausi skausmingai maža. Ne ūgio, bet savo esaties prasme. Mūsų kultūroje, ypač dar prieš daugiau nei 20 metų, vaikas buvo kone socialinė atmata.

Tave bara tėvai, apžnaibo darželio „draugai“, vėliau mokykloje ausis sukinėja mokytojai, pardavėja už prekystalio nė nesiteikia atkreipti į tave dėmesio, važiuojant autobusu apstumdo iš turgaus grįžtančios senos moteriškės.

Tavo norai nesvarbūs, tu visada gali palaukti, pakentėti, pažaisti / pavalgyti / pamiegoti kada nors vėliau, privalai tylėti ir paklusti. Nes esi niekam nesvarbus, nes tik amžius lemia tavo vertės atsiradimą.

Galvoti reikia pradėti nuo savęs. Aš manau, kad būčiau bloga motina. Nesu kitokia nei jūs. Visi mes nešiojamės sukaupę trauminių patirčių, nuoskaudų, pykčio; turime žaizdų, randų; mus kažkas atstūmė, įskaudino, paliko, išdavė, nemylėjo, skriaudė; visi vienu ar kitu metu jautėmės apleisi, nuvilti, pažeminti.

Kiekvienas savyje nešiojamės aklą juodą tuštumą, sudarytą iš šių nesėkmių. Visa tai yra mūsų dalis. Ir pražūtinga tikėti, kad vaikas šią tuštumą užpildys. O, ne, jis tiesiog įkris į tą juodą skylę ir joje pražus. Galbūt ne iškart. Galbūt po kelerių metų. O gal visą gyvenimą kentės nuo traumų, patirtų dėl netinkamo auklėjimo.

Visa, ką blogo gyvenime esate patyrę, atsivers augant jūsų vaikui, nes meilė, kurią jam jausite, bus tokia stipri ir nenugalima, jog ji nurengs, apnuogins iki pat gelmių, nudirs jūsų odą ir perplėš širdį. Meilė suteikia galimybę apsivalyti, todėl pirmiausia ji pažadina monstrus, o tik vėliau (galbūt) ir angelus. Mylintys žmonės yra žiaurūs.

Kiek gali mylėti, tiek gali ir nekęsti. O aš nenoriu nieko užgauti, įžeisti, pravirkdyti, nuskriausti. Nenoriu užauginti dar vieno nelaimingo žmogaus. Nenoriu skaudinti mažos širdelės ir matyti ašarų vaiko akyse.

Galiausiai, turiu pripažinti, aš nieko nekaltinu. Bet tegu ir kiti nekaltina manęs dėl mano pasirinkimo gyventi be vaikų.

Gintarė Pugačiauskaitė