Todėl pasakysiu, kas visus mus sieja.

Kiekvienas iš jūsų, esu tikra, turite užmezgę vienokį ar kitokį ryšį su Lietuva: čia gimėte ir augote, čia gyvenate arba dar gyvensite. O gal net auginsite čia savo vaikus.

Todėl šįkart esame tiesiog MES. MŪSŲ šalis. Ir dar dvi artėjančios mums svarbios datos – Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji. Ir aš pasistengsiu, kad šia proga jūs didžiuotumėtės savimi, mumis visais ir Lietuva, nes:

mes nesame bejausmiai ir šalti, kaip kažkodėl bandoma įteigti stereotipuose. Juk, dievaži, mes žmonės, tikintys laisve, nepriklausomybe, iš visų jėgų kūrę savo valstybę ir kovoję už jos ateitį – nešiojamės degančias širdis, ir mums tikrai ne viskas vis vien;

nors ir emigruojame iš savo šalies, dar neemigravome iš sveiko proto: tiesiog mokame įžvelgti galimybes svetur ir beveik visuomet planuojame sugrįžti į savo tėvynę;

sako, kad mėgstame kritikuoti, burnoti, peikti kitus, tačiau tai sveikintina, nes geriau jau mokėti kovoti žodžiais, o ne ginklais;

kasdien augame, ir esame tiesiog godūs progresui – sportuojame, studijuojame, skaitome knygas, domimės poezija ir istorija – mes pastebėjome ir išgirdome tokius talentus kaip Mantvydas Leknickas, Kristina Sabaliauskaitė;

esame stiprūs savo vertybėmis: savanoriaujame, lankomės bažnyčioje, nebijome tuoktis ir prisiekti amžinos meilės, rūpinamės savo tėvais ir seneliais, aukojamės dėl vaikų;

mes puikiai gebame prisitaikyti: išvykę svetur greitai adaptuojamės, tačiau nepamirštame savo šalies. Galbūt tai susiklostę istoriškai: Lietuva – daugiatautė valstybė, ir mes mokame būti tarp kitų, drauge neprarasdami savo unikalios esybės;

mes – tikri finansų virtuozai: uždirbame mažai, bet tai netrukdo mums išlikti pačios geriausios formos. Beveik visada esame žvalūs, sotūs, gražūs, pasipuošę ir pasitempę;

nes mūsų šalies prezidentas – ne D. Trumpas. Ir nors kartais pykstame, kad išrenkame ne tą, bet vis tiek jau ne nei šį, nei tą;

kad ir kuriame pasaulio krašte būtume, gruodį perkame net ir nepadoriai brangius lėktuvų bilietus vien tam, kad Kūčių vakarą susėstume prie stalo su savo artimaisiais;

sako, jog mes daug skundžiamės, liejame pyktį. Bet žinote ką? Tai puiku! Toks elgesys reiškia, kad esame saugūs ir mylimi, todėl negniaužiame destruktyvių emocijų. Kur kas blogiau būtų, jei tylėtume. Tai reikštų, kad bijome, panikuojame, užsisklendžiame, gniaužiame jausmus, kol galiausiai visiškai apsinuodijame;

sako, esame pavydūs, tačiau aš manau, kad tiesiog mokame puikiai lyginti daiktus ir dalykus tarpusavyje, įžvelgdami jų privalumus bei skirtybes.

Nes kiekvienas iš mūsų galime nesunkiai sugalvoti naujų atradimų šiam sąrašui papildyti. Atrasti šviesą. Patobulinti save. Sugalvoti ir pastebėti, kuo esame nepaprasti. Šitaip ir augame: meilė, MES, MŪSŲ šalis.

Gintarė Pugačiauskaitė