12 metų mokyklos suole kelti iksus kvadratu, lyginti chemijos formules, analizuoti vidaus degimo variklio sandarą, suprasti, kaip žiedo kuokelį atskirti nuo piestelio, žūtbūt įsiminti tūkstančius metų prieš Kristų vykusių karų datas... Po to įstoti į universitetą, kur dėstytojai sako, kad tavo žinios nieko vertos, nes kasmet mokiniai paruošiami vis silpniau. Tada bandyti įsitvirtinti darbo rinkoje, lieti paskutinį prakaitą darbdavio labui, nes mokykloje mokytojai kartojo, jog visuomet reikia stengtis iš paskutiniųjų. Galiausiai pavargti nuo vergovės ir iškeliauti į Angliją. Ir visai ne dėl to, kad ten geriau uždirbsi. Bet su viltimi, kad tapsi kitokia asmenybe ir nusikratysi slegiančios praeities, nelaimingos vaikystės ir prislėgtos paauglystės prisiminimų.

Tokia krizė, kai norisi nuo visko bėgti ir nebeaišku,  ko griebtis, manau, ištinka daugybę jaunų žmonių. Ir visai čia nieko keisto. 18-os metų atšventi išleistuves, gauni brandos atestatą, tačiau, paradoksalu, neturi nieko, ko reikia, kad sėkmingai gyventum. Jokių žinių apie psichologiją, filosofiją, jokio gilesnio savęs pažinimo. Mokykloje nemoko, kaip kurti santykius, kaip puoselėti meilę, kaip reikėtų elgtis šeimoje, ką daryti, kai ištinka krizė, kaip įveikti depresiją ar liūdesį. Suaugusieji antai bamba, kad jaunimas nemandagus, vartoja alkoholį, rūko – tačiau kas jiems parodo kitą kelią stresui įveikti?

Mokykla nė nemoko būti geru žmogumi. Mokykloje yra tik geri pažymiai ir blogi pažymiai – jie ir lemia, kas tu esi. Tai ko stebėtis, kad paskui žmonės lygiai taip pat gyvenime bando save įtvirtini skaičiais – turtais ir pinigais?

Mokytojai, dėstytojai ir egzaminuotojai kasmet skundžiasi, kad mokinių žinios vis prastesnės. Vadinasi, mokykla tikrai neatlieka savo funkcijos. Gal tokia lavinimo forma jau apskritai atgyveno, ir šiuolaikiniam žmogui, kurio vienas iš pagrindinių bruožų – individualizmas, tikrai labiau tinka dirbti vienumoje?

Kai klesti išmaniosios technologijos, kompiuteriai, internetas, kai pasaulis veriasi paspaudus mygtuką ar pirštu perbraukus ekraną, negi vis dar privalu eiti į pamoką, atsisėsti į kietą suolą ir atsiversti bent dešimties metų senumo vadovėlį?

Reikia atsižvelgti ir į psichologinę mokymo aplinką. Mokyklos jau daug metų kovoja su neįveikiama patyčių problema. Kitaip ir būti negali – mokykloje susirenka daugybė vaikų ir jaunimo, visi lygina savo daiktus, telefonus, šukuosenas, kalba ir apkalba, įžeidinėja ir pavydi.

Į mokyklą privalai eiti kiekvieną dieną, net kai tau tiesiog sunku dvasiškai,  kai užgriūva problemos, skiriasi tėvai ar palieka mylimasis – tai atima daugybę energijos. Šeimos gydytoja nuo pamokų dėl  to, kad liūdna, juk neatleidžia. Mūsų šalyje tik pakilusi temperatūra ir sloga kažkodėl laikomos liga.

Dar daugiau energijos atima bandymas visiems mokykloje įtikti: atsakyti į klausimus taip, kad pagirtų mokytoja, apsirengti taip, kad nesišaipytų bendraklasiai. Galiausiai nebėra kada ir mokytis.

Tačiau lavinimosi procesas namuose yra kitoks. Čia visi mato ne tai, kuo tu vilki, kokia tavo plaukų spalva ir apranga – vertinamas tavo darbas ir tik jis. Būnant namuose nereikia nuogąstauti, ką apie tave pasakys ilgaliežuvė bendraklasė. Nereikia naujo telefono, kuprinės ir kitokių menkaverčių daiktų, nes nebėra su kuo savęs lyginti.

Namuose net rašyti, kurti ir samprotauti lengviau, nes šalia nestovi griežta mokytoja, kuri gali staiga riktelėti ar subarti. Kai tau liūdna ar skauda, gali tiesiog ramiai pasėdėti ir pažiūrėti pro langą, nors mokykloje mokytoja gal tuo metu lieptų bėgti 6 kilometrus stadione, nes taip liepia mokymo programa ir pamokų planas.

Būnant vienatvėje, ir savęs pažinimui lieka daugiau laiko. Galima ilgiau stebėti, mąstyti, klausytis širdies balso. Vienumoje puikiai skaitosi poezija, liejasi filosofija,  skamba klasikinė muzika.

Galiausiai, kai esi vienas, niekas tavęs nesužeidžia. Nes mokykla vis tiek palieka nuoskaudas ir randus.

Gintarė Pugačiauskaitė