„W“ yra blogai, jos negali būti, ši raidė gali išklibinti tautos pamatus ir dulkėmis paversti šitiek metų puoselėtą Lietuvos valstybę, dramatizuoja kai kurie kalbėtojai. Žinot, kodėl man tokie dirbtinos panikos kėlėjai atrodo keisti ir nepatikimi? Nes jie nė neapsidairo ir nemato, kad „w“ jau yra aplink mus. Visur. Kiekvieną dieną.

Ši raidė įsiliejo į mūsų kasdienę lingvistiką ir pasaulį taip natūraliai, kad daugelis to nė nepastebi. Galiausiai mes visiškai susitaikėme su šia raide ir ją priėmėme.

Nebėra ką kalbėti apie „w“. Nes „w“ jau yra visur aplink mus.

Kai atsikeliu ryte ir įsijungiu darbo kompiuterį, naršyklėje pirmiausia suvedu net tris „www“.

Pusryčiams suvalgau „Twix“.

Duše prausiuosi su „Weleda“ kosmetika.

Apsirengiu „Tally Wejl“ drabužiais.

Skaitau Chris Ewan knygą.

Nueinu kirptis į „Wash and Blow“ saloną.

Skriejant per miestą automobiliu, girdžiu radiją grojant dainą „Work“.

Vakare žiūriu „The Walking Dead“ seriją.

Klausausi muzikos per „Walkman“ ausines.

Prieš miegą plaukus lepinu „Schwarzkopf“ priemonėmis.

Ir čia – tik viena diena. Trumpa, greit prabėganti liepos mėnesio akimirka, kai net pernelyg nesistengdama akimis sekti kiekvieno žodžio ar pavadinimo, visai lengvai suskaičiuoju pastebėjusi bent 13 „w“. Taigi, kas turėjo atsitikti? Ar jau turėjau būti pamiršusi savo gimtąja kalbą? O gal reikėjo pulti į paniką?

Anaiptol.

Gyvendama tarp šitiek „w“ raidžių, tapau lietuvių filologe ir literatūrologe. Daug skaitančia ir kuriančia laiminga jauna moterimi. Nes tikrieji kalbos mylėtojai ir šalies patriotai supranta, kad kalbos namai – širdis. Ir kuo daugiau raidžių ir žodžių turėsime, tuo aiškiau išsakysime savo tiesą, jausmus ir įsitikinimus.

Gintarė Pugačiauskaitė