Ir tas nuovargis toks stiprus, kad kreipiasi į mus iš kiekvienos pastraipos, byloja daugybėje žodžių. Pranešimo retorika pesimistinė, atrodo, lyg kalbėtojas išgyventų krizę, būtų sukaustytas ir paralyžiuotas neigiamų aplinkos veiksnių. Pranešime kalbama ne faktų ir skaičių, o labiau jausmų kalba, ir prezidentė ne tiek vertina šalies situaciją, kiek, man regis, išsako savo asmeninę savijautą, pavyzdžiui: „skęstame vienadienėje rutinoje“, „trypčiojame vietoje“, „mažiau laiko ir energijos“, „liūnas“, „besimurkdant <...> klampynėje“, „prarandamas“, „prarastas“, „visiškas fiasko“, „pasmerkia <...> paralyžiui“, „vengimas ir negebėjimas“, „prarasti tikėjimą“, „pripažinti neįgalumą“.

Labiausiai neramina tai, kad kasmet metinio pranešimo retorika ir nuotaika labai ženkliai svyruoja. Nepastovumas ir nenuoseklumas, emociniai šuoliai – tai blogiausia, ko galime tikėtis iš valstybės galvos, kuri turėtų formuoti nuoseklią politiką. 2013 metais D. Grybauskaitė kalbėjo apie priešus, pavojus ir agresiją. 2014 metais prezidentė paskelbė, kad „Lietuva yra pati geriausia ir gražiausia šalis“. Pernai skaitytame pranešime aktualizuota meilė, bendrystė, pilietiškumo jausmas, ne kartą minėtos tautinės mažumos ir bendrijos. Šiemet meilė ir vienybė, matyt, jau išblėso, sumenko ir tikėjimas, beliko „vengimas ir negebėjimas“.

2014 metais Grybauskaitė dalijo tokį laimės receptą: „Jeigu tikėsime Lietuva ir veiksime kartu, mus ir toliau lydės sėkmė“. 2015 metais šie pranašiški žodžiai, regis, išsipildė, nes prezidentė metiniame pranešime paskelbė: „pasaulis mus žino kaip sėkmės Lietuvą“. Tačiau kas atsitiko per metus? 2016 metais valstybės vadovė skelbia, kad sėkmės Lietuva mes dar tik turime tapti: „Įsitvirtindami kaip skaidri, europietiška, ekonomiškai stipri, saugi ir kiekvienam savo žmogui teisinga valstybė, tapsime sėkmės Lietuva“.

Taigi esame mes sėkmės Lietuva ar dar tik būsime? Tokio dalyko, tiesą pasakius, nepamatuosi niekaip. Nes, kaip jau ir minėjau, tai tėra prezidentės jausmų, ne faktų kalba. Jei 2015 metais šalies vadovė jautėsi tvirtai ir užtikrintai, tai ir kalbėjo apie jau esamą sėkmę. O šiemet pavargo ir nebeteko optimizmo. Todėl sėkmė vėl tapo siekiamybe.

Norint ką nors suprasti, būtina atsigręžti į praeitį. Nes žmogaus protas suvokti gali tik lygindamas dalykus tarpusavyje. Štai kodėl nepaliauju gretinti ankstesnių metų pranešimų. Viena kalba mums nesako nieko – prasmė atsiranda tik tada, kai bandome sučiuopti visumą, o ne atskiras dalis. Dalia Grybauskaitė mūsų šalies vadove yra jau kurį laiką, todėl jos veikla ir nuostatos turėtų būti vertinamos atsižvelgiant bent į kelerių metų veiklą. Tačiau matome, kad prezidentės pozicija ir tikėjimas nuolat svyruoja. Ir šiemet nuo tokių abejonių šalies vadovė galiausiai pati pavargo.

Aš, kaip Lietuvos pilietė ir patriotė, skaitydama metinį pranešimą tikiuosi paskatinimo, optimizmo, ryžto dėl ateities, bet tuo pačiu ir aiškios praėjusių metų šalies padėties analizės. Tačiau šiųmetė kalba atrodo tarsi pavienių, žiniasklaidoje labiausiai eskaluotų įvykių suminėjimas.

Kaip žiniasklaidoje dirbantis asmuo, pranešime viliuosi perskaityti, kad visuomenę ugdo ir jai tiesą byloja kritiška, profesionali žurnalistika, tačiau imu ir sužinau, kad tokios gal nė nebereikia, nes „informacinį raštingumą ugdo pilietiškoji „feisbuko“ karta“.

Kaip jaunas dirbantis ir Lietuvoje išsilavinimą įgijęs žmogus, noriu žinoti, kaip galiu prisidėti prie šalies gerovės kūrimo. Tačiau, pasirodo, esu nereikalinga. Nes prezidentei rūpi tik užsienyje mokslus baigę jaunuoliai: „Geriausiuose pasaulio universitetuose ir įmonėse žinių ir patirčių įgijęs pasaulio lietuvių jaunimas siūlo iniciatyvas Lietuvos ateičiai. Siekime, kad jie tai galėtų ir įgyvendinti“.

Optimizmą atgaunu tik skaitydama 2015 metų pranešimą. Jis dar ir šiandien įkvepia, skatina nusišypsoti. Ne tik sau, bet ir šalia esantiems. Jame aiškiai juntamas bendrumas su kitais, vienybės jausmas, solidarumas: „Lietuva stiprėja ir vienijasi. <...> Konstitucinė pareiga – užtikrinti grėsmes atitinkančią šalies gynybą – suvienijo valstybės vadovus, politikos oponentus, skirtingų tautybių žmones ir net konkuruojančias žiniasklaidos priemones“.

O kur tautinės mažumos dingo šiųmetėje kalboje? Kodėl jau nebepabrėžiamas bendras visų žmonių indėlis kuriant Lietuvos valstybę? Manau, prezidentė prarado buvusį ryšį ir vienybę su šalies gyventojais, ir būtent dėl to šių metų kalboje toks ryškus pesimizmo šešėlis.

2015 metais prezidentė pabrėžė tai, kas nematoma, bet vis dėlto svarbiausia – vertybes, kurios mus stiprina, skatina būti vieningais ir stovėti petys petin prieš bet kokius pavojus ar iššūkius. D. Grybauskaitė pernai prisiminė visus šalies gyventojus, nes juk galiausiai visi ir stovime ant bendrų pamatų: „Švęsdami Valstybės 25-metį rankomis susikibo įvairių Lietuvoje gyvenančių tautybių jaunimas, naujam gyvenimui prikeldamas ne tik tautinį kostiumą, bet ir pamatines Lietuvos vertybes, kurioms nereikia nacionalinių susitarimų“.

Visiems, kurie mėgsta skaityti, domisi šalies politika ar tiesiog yra neabejingi piliečiai, aš patariu viena: peržvelkite praėjusių metų pranešimą. Jis skelbia tiesas, kurios nesensta. O šiųmetė prezidentės kalba – tik laikinas nuovargio ir pesimistinių jausmų proveržis.

Vasara skirta poilsiui. Tai būtina priminti ir prezidentei.

Gintarė Pugačiauskaitė