Aišku, puikiai suprantu, kad patiems pabėgėliams juos palaikančios ar smerkiančios grupės įtakos neturi – karo jos nesustabdys, imigracijos problemų neišspręs. Bet aš vis tiek kalbėsiu apie pabėgėlius. Apie jus. Apie save. Nes visi mes tokie esame. Visi bėgame. Tik yra kelios bėgimo formos: vienos jų pozityvios, kitos – negatyvios.

Svarbiausia – priežastys, dėl kurių bėgame. O jų yra įvairių.

Pirmiausia, dar vaikystėje, mes bėgame todėl, kad tai tiesiog smagu. Žaisti gaudynes. Vaikytis paukščius.

Vėliau bėgame tam, kad išvengtume ko nors nemalonaus. Sprunkame iš matematikos kontrolinio. Iš odontologo laukiamojo. Bėgame nuo valdingų tėvų.

Vėliau įsigudriname sprukti iš nuobodžių pasimatymų, migdančių paskaitų, slegiančių susirinkimų darbe, giminės susibūrimų.

Bėgame ir nuo savęs. Bėgame nuo to, kas esame: keičiame įvaizdį, metame svorį, perimame kažkieno primestą pasaulėžiūrą, išbandome žaliavalgystę, lankome jogos pamokas, perkame tik vardinius drabužius. Bėgame paviršiumi, kad tik nepažvelgtume į savo vidų.

Bėgame iš savo šalies.

Bėgame paskui mylimuosius.

Bėgame, nes esame gyvi.

O kartais tiesiog privalome bėgti tam, kad gyventume.

Pabėgame nuo užpuoliko. Nuo pikto šuns. Nuo smurtaujančio sutuoktinio. Bėgame pamatę atsiritant didžiulę bangą. Bėgame palikdami tuos žmones, vietas ir situacijas, kurie gali mus sunaikinti. Tai – išlikimo instinktas. Be jo mes pražūtume.

Visi mes bėgame.

Bėgame nuo skausmo, kančios, blogio – visa tai yra normalu. Bėgti nuo karo, nuo pavojų, bėgti iš tų vietų, kuriuose gali žūti – tai instinktas, žūtbūtinis žmogiškumo šauksmas už gyvenimą.  

Stebimės, kai žmonės žudosi, klausiame, kodėl jie tai daro, kodėl bėga nuo gyvenimo. Bet kai žmonės bėga nuo mirties, kai bėga tam, kad gyventų jie ir jų šeimos, tai mes ir vėl nenorime jų suprasti.

O gal tai reiškia, kad patys bėgame dar ir nuo tiesos?

Galiausiai pabaigai pasakysiu – kai kurios rūšies pabėgėlių nepalaikau ir aš. Ir sakau jiems NE. Tiems, kurie bėga nuo atsakomybės, pareigos ir prievolės. Tiems, kurie pabėga palikę verkiančius vaikus. Liūdinčius mylimuosius. Visiems, kurie pabėga sukėlę avariją ar įvykdę nusikaltimą. Tai – vieninteliai pabėgėliai, kurių nenoriu matyti savo šalyje. Nes bėgdami jie sutrypia ir gyvenimus, ir širdis.

Gintarė Pugačiauskaitė