A. Krivickaitė net neatsimena, kada pradėjo svajoti tapti mokytoja. „Žinau, kad tai buvo labai, labai anksti“, – šypsosi mergina. Galbūt pradžioje svajonė būti mokytoja kaip ir jos mama buvo spontaniška. Studentė matė, kad jos mama savo darbe yra laiminga. Taip pat stebėjo ir savo mylimą pradinių klasių mokytoją. Tai buvo du puikūs pedagogių pavyzdžiai, o vėliau, prisipažįsta mergina, noras tik stiprėjo.

„Pamenu, 12-oje klasėje per mokytojų dieną abiturientai vedė pamokas jaunesnių klasių mokiniams. Man ta diena buvo viena nuostabiausių iš visų mokykloje praleistų dienų, nes tikrai jaučiausi esanti mokytoja ir tą dieną tarsi „pasimatavau“ profesiją, kuri man labai patiko. Aš įsitikinau, kad tikrai turiu būti mokytoja“, – prisiminimais dalijasi A. Krivickaitė.

Mama labai džiaugiasi, visada palaikė dukters pasirinkimą. „Esu jai labai dėkinga už tą palaikymą ir paskatinimą, – prisipažįsta mergina. – Kai tik turiu laisvų dienų, visada važiuoju į savo gimtąjį Kauną ir leidžiu dienas mamos klasėje, semiuosi kuo daugiau žinių ateičiai. Esu dėkinga ir už tai, kad galiu stebėti jos pamokas ir pabūti asistente. Man kiekviena diena mokykloje yra didžiulis džiaugsmas.“ A. Krivickaitė įsitikinusi, kad net jei jos mama ir nebūtų mokytoja, jos profesijos pasirinkimas būtų toks pats. „Na, o dabar mamos pavyzdys norą tapti mokytoja tik sustiprino“, – šypsosi ji.

Kadangi jau seniai žinojo, kuo nori tapti, pasirinkti studijas merginai buvo tikrai paprasta. „Tiesiog pasirinkau pradinį ugdymą LEU pirmu numeriu ir iškart įstojau. Sužinojusi, kad viskas klostosi taip, kaip ir noriu, buvau nepaprastai laiminga“, – prisimena ji.

A. Krivickaitė neslepia, kad studijų metu pasikonsultuodavo su mama. Klausdavo patarimo, paprašydavo paskaityti pasirengtus pamokų planus, pasidalyti idėjomis. „Tačiau visada išlikau sąžininga su pačia savimi ir darbus atlikdavau savarankiškai“, – tvirtina ji.

Labiausiai studentė džiaugiasi praktikomis. „Turėjau 5 praktikas, jų metu susipažinau su skirtingomis Vilniaus mokyklomis, mokytojais, su kuriais užmezgiau labai gerus santykius. Pamačiau tikrą mokyklos gyvenimą, taip pat sulaukiau ir nemažai darbo pasiūlymų. Deja, jų teko atsisakyti, kad tai nepakenktų mokslams, bet ryšiai liko. Labai vertinga ir Erasmus+ programa, kuri suteikė progą pamatyti, kaip mokymasis vyksta svetur. Tai, kad universitete buvo galimybė bendrauti su kitų tautų studentais, man yra labai didelė vertybė“, – pasakoja LEU ketvirtakursė.

Bakalauro darbą A. Krivickaitė rašo apie mokinių gebėjimą įsivertinti. „Manau, kad mokinių gebėjimas objektyviai stebėti ir vertinti savo mokymąsi yra labai svarbus. Be to, šiandien ši tema yra labai aktuali. Kiekviena pamoka turėtų būti organizuojama taip, kad jos pabaigoje mokinys pamatytų, ką jis išmoko, ką naujo sužinojo, kaip jam sekėsi. Praktikų metu pamačiau, kad mokiniams kur kas svarbesnis mokytojo įvertinimas, todėl bakalauro darbu siekiu, kad mokiniai suprastų, kaip svarbu save įsivertinti“, – kalba studentė.

A. Krivickaitė įsitikinusi, norėdamas užtikrinti gerą mokymosi procesą, pedagogas turi būti atviras mokymuisi, niekada nesėdėti vietoje, skatinti mokinius ieškoti ir atrasti, tyrinėti. „Tiek savo mamos klasėje, tiek praktikų metu mačiau labai gerų pedagoginio darbo pavyzdžių, kuriais pati žadu vadovautis ateityje. Kadangi esu aktyvi, taigi ir su savo mokiniais žadu dalyvauti įvairiuose projektuose, konkursuose, kurių turime tikrai daug. Manau, kad bakalauro darbas padarys įtakos ir mano ateities darbui, todėl tikrai skirsiu dėmesio mokinių įsivertinimo gebėjimui ugdyti“, – kalba būsima pradinių klasių mokytoja A. Krivickaitė.

LEU inf.