Ana Krepštul – sudėtingo likimo savamokslė dailininkė, savo kūryba išgarsinusi Vilniaus kraštą. Gimusi 1932 m. vasario 20 d. Tabariškių kaime, čia gyveno ir kūrė iki mirties 2007 m. spalio 12 d. Mergaitė, nuo vaikystės išsiskyrusi meile kūrybai, būdama dešimties metų susirgo sunkia kaulų liga, todėl negalėjo lankyti mokyklos. Savarankiškai mokydamasi namuose ji baigė dešimt klasių. Tėvas dukrą labai palaikė, mokė ir skatino piešti. Trylikos ji pradėjo tapyti, šešiolikos surengė pirmąją parodą. Vėliau, prisidėjus kitoms ligoms, nemažą gyvenimo dalį Anai teko praleisti ligoninėse.

Nepaisant nuolatinių skausmų, ji nesiliovė kurti, nes kūryba jai suteikė jėgų gyventi, mylėti Dievo sukurtą pasaulį. Tikėjimas, šeimos ir artimųjų palaikymas padėjo jai įveikti sunkius išgyvenimus. Ana tapė tai, kas ją supo, jai buvo gražu, kuo tikėjo. Pro namų langus ji matė tėvo pasodintas vyšnias, obelis, alyvų, jazminų krūmus, žavėjosi gėlių darželyje žydinčiomis nasturtomis, ramunėmis, mylimiausiais žiedeliais – našlaitėmis. Tolumoje akį traukė vilnijantys laukai, pievų žaluma, berželiai ir dangumi plaukiantys debesys.

„Aš myliu gamtą, ilgiuosi gražių miškų, pievų ir vandenų, ir tą ilgesį perteikiu ant drobės. Tame randu užsimiršimą ir džiaugsmą, tai užpildo mano gyvenimo spragas“, – rašė ji broliui Henrikui. „Tapyba atskiria mane nuo tikrovės. Mano sąmonė užsidaro šioje erdvėje mažame drobės gabalėlyje. Pamirštu savo kančias ir jeigu man gerai sekasi, jeigu taip, kaip įsivaizdavau, tai širdyje jaučiu kažką tokio, ko neįmanoma žodžiais nusakyti.“ Ana tapė paveikslus ir religiniais motyvais, nes tikėjimas, kaip ir kūryba, buvo neatsiejama jos gyvenimo dalis.

Nepaprasto likimo žymiausios Lietuvos savamokslės dailininkės Lidos Meškaitytės akvarelinės miniatiūros yra unikalus ir reikšmingas XX a. antros pusės lietuvių tautodailės palikimas. Jose preciziškai vaizduojama gimtojo Antšvenčių kaimo gamta, su meile atkuriama gimtosios sodybos aplinka, brangūs autorei buvusios Mažosios Lietuvos vaizdai, artimųjų portretai. Sukurtas tylos ir ramybės kupinas pasaulis apgaubtas šviesa ir dvasingumu.

Dailininkė gimė 1927 m. gruodžio 30 d. ūkininkų šeimoje Antšvenčių k. Smalininkų valsčiuje, Pagėgių apskrityje. Gimtoji aplinka buvo nepaprastai reikšminga formuojantis savamokslės dailininkės asmenybei, pagrindinė jos kūrybos versmė. Lidos vaikystė bėgo gamtos apsuptyje. Smalininkų mokyklos mokytojai anksti pastebėjo jos polinkį piešti. 1941 m. gegužės mėnesį baigusi aštuonmetę mokyklą, ji buvo kupina jaunystės svajonių, tačiau netrukus prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas nulėmė tolesnį būsimos menininkės gyvenimą.

1944 m. spalio mėn. artėjant frontui, Meškaičių šeima pasitraukė į Rytprūsius. Gyvendama Barštyne, netoli Karaliaučiaus, Lida iš ilgesio ant sveikinimo atvirukų piešė gimtąją sodybą, medžių apsuptą tėviškės namą. 1945 m. grįžtant į gimtinę, subombarduoto namo siena griūdama sunkiai sužalojo mergaitę, ir ji liko luoša visam gyvenimui. Negalia, rūstaus likimo išbandymai išlaisvino joje glūdėjusią kūrybinę potenciją, lėmė pasirinkimą gyvenimą įprasminti kūryboje, išaukštinti gimtąjį kraštą tapytų vaizdų grožiu. Unikaliose Lietuvos dailėje akvarelinėse peizažinėse miniatiūrose atsiskleidžia savita autorinė akvarelės technika, meistrystės specifika. Jos inspiruotos nuolat besimainančio, neišbaigiamų pajautų ir turtingo įvairove tėviškės grožio. Tai fiksuojama kantriai, kruopščiai, nuosekliai užpildant kas dieną po nedidelį plotelį, tapant beveik sausu plonyčiu voverės plauko teptuku, mozaikiškai, potėpis prie potėpio modeliuojant formą.

Paroda „Gamtos grožio pakylėtos“ Jašiūnuose rengiama įgyvendinant projektą „Šalčios žemė: praeitis atverta ateičiai“. Jį realizuoja Lietuvos nacionalinis dailės muziejus ir Šalčininkų kultūros centras. Birželio 22 dieną parodos atidaryme dalyvavo Marija Kuodienė ir Daiva Beliūnienė – Lidos Meškaitytės ir Anos Krepštul kūrybos žinovės ir tyrinėtojos, Dalia Bernotaitė - Beliauskienė – Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Tautodailės skyriaus vedėja, parodos kuratorė; Henryk Danulevič – vietos bendruomenės „Tabariškės kaip nutapytos“ pirmininkas, o taip pat gausus Tabariškių gyventojų būrys.

Į susirinkusią publiką kreipėsi Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos direktorius Gžegož Jurgo, neslėpęs susijaudinimo ir emocijų, kurias sukėlė eksponuojami darbai.

– Balinskių dvaro rūmuose turėjome daug gražių parodų, bet ši, negalima paneigti, ypatinga. Dvi panašaus likimo ir panašaus amžiaus moterys save ir savo pašaukimą atrado tapyboje. Šiandien turime galimybę pasigrožėti jų darbais. Kūriniai, pristatantys gamtą, tuometinę aplinką ir buitį, žmonių ir Dievo santykį. Šie kūriniai yra tikras ne tik tapybos meno, bet ir istorijos paveldas. Vis dėlto, norime to ar nenorime, tapytojas moteris vadiname nepaprastos dvasios stiprybės žmonėmis, kurie daugeliui iš mūsų gali būti pasaulio ir jo vertybių suvokimo pavyzdys. Linkiu gerų įspūdžių parodos metu, – sakė Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos direktorius Gžegož Jurgo.

Parodos atidaryme lankytojai galėjo išgirsti Loretos Grigorovič ir Gustavo Juzalios duetą ir Folk trio.

Parodą veiks iki rugsėjo pabaigos. Kviečiame apsilankyti!

www.salcininkai.lt