„Užknisantis“ laukimas pasienyje

„Kaskart kertant sienas už Europos Sąjungos ribų pasijauti kaltas be kaltės. Kartu su Vytaru keliaujame jau daugybę metų, bet taip ir nepripratome prie tų žvilgsnių. Kai į tave žvelgia kaip į nusikaltėlį, nepatikliai šnairuodami, ko tu čia išvis atvažiavai“, – pasakoja M. Starkus, kuris kartu su V. Radzevičiumi savo patirtimi iš kelionių dalinsis rugpjūčio 10 dieną Palangos centrinėje aikštėje vyksiančiame Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje renginyje „Žalios ir saugios europiečių atostogos“.

Kaip vieną paskutinių laukimu varginančių savo patirčių keliautojas įvardija šį pavasarį patirtą daugiau nei dviejų valandų laukimą prie vienos iš Kaukazo regiono šalis skiriančių sienų.

„Keliaudami po pasaulį su vyrukais juokaujame, kad mums sienų kirtimas – kaip Pasaulio futbolo čempionatas. Pirma siena – atkrentamosios grupės varžybos, vėliau eina ketvirtfinalis, pusfinalis, o paskutinės sienos įveikimas – tai džiaugsmingas ir pergalingas įvartis į priešininko vartus“, – juokdamasis pasakojo M. Starkus.

Garsus keliautojas džiaugiasi, kad lietuviams jau daugiau kaip dešimtmetį esant Šengeno erdvėje beveik nebetenka susidurti su sienų kirtimo kliūtimis Europoje: „Visai nesenai keliavome su šeima po Europą, tad vaikams net keista, kai garsiai lyg niekur nieko pranešdavau, jog dabar pervažiavome iš Slovakijos į Čekiją, o po kiek laiko pakartodavau, jog mes jau nebe Čekijoje, mes – Vokietijoje. Jei nepraneščiau, tai vaikai net nepastebėtų, kad esame jau kitoje valstybėje – jiems tai atrodo labai natūralu – kas čia tokio ypatingo?“.

Kosminės kainos už mobiliųjų duomenų perdavimą

Anot M. Starkaus, panaikinus tarptinklinio ryšio mokesčius, keliaujant Europoje jau dingsta įprotis išjungti ar kaip kitaip riboti mobiliųjų duomenų perdavimą. Vis dėlto šis įprotis už Europos Sąjungos ribų gali kainuoti labai brangiai: „Prisimenu, kažkada su kolegomis keliaudami Indijoje, pasigavę bevielį internetinį ryšį, kaip ir įprastai, per „Skype“ susiskambinome su namiškiais – pakalbėti, pasidalinti įspūdžiais ir naujienomis. Kaip tyčia, žodžiai liejosi laisvai, visi turėjo ką papasakoti ir kuo pasidalinti, tad pokalbis natūraliai užsitęsė. Vėliau, gavus sąskaitą už mobiliojo ryšio ir duomenų perdavimo paslaugas, paaiškėjo, kad vis dėlto nebuvome prisijungę prie Wi-Fi, kaip manėme, ir visas pokalbis vyko naudojant mobiliuosius duomenis. Na, tai taip „gerokai“ ne tik pakalbėjome, bet ir už tą pokalbį susimokėjome – jei gerai pamenu, sąskaitoje buvo nemažai litų įrašyta.“

Sumaištis dėl grynųjų

Keliautojas pripažįsta, jog nepaisant ilgametės patirties, nuolat keičiant lokaciją sumaištis dėl vietos valiutos ir atsiskaitymų jomis vis dar aplanko, rašoma pranešime spaudai.

„Gana greitai migruodamas po skirtingas šalis ir grynindamasis pinigus, galiausiai pasimeti ir tarp pačių valiutų, ir tarp jų kursų. O keliaujant euro zonoje – viskas daug paprasčiau. Turi vieną valiutą, jos kursas tarp šalių nekinta, tad vandens buteliuką perki tiksliai žinodamas, kiek už jį moki“, – skirtumus pastebi garsus keliautojas.

„Man atmintyje įstrigęs vienas apsilankymas kirpykloje Nikaragvoje. Atėjau susitvarkyti barzdą ir plaukus. Prieš tai ilgai keliavome ir dažnai keitėme šalis. Pasimečiau tarp kursų ir pinigų vertės, tiesą sakant, buvau pavargęs, tai nelabai man ir rūpėjo. Apkirpo – aš padėjau pinigus, jų vietines kordobas. Žiūri visi akis išpūtę į mane. Galvojau, kad per mažai daviau. Klausiu, o jie man sako, kad čia visiems darbuotojams tų pinigų savaitei užtektų“, – prisiminimais dalinasi M. Starkus.