Parodoje pristatomas didžiulis Vilniaus auksakalių dirbinių lobynas, kauptas bažnyčių zakristijose, kuris, kaip ir vìsa Lietuvoje, stipriai nukentėjo ir buvo negrįžtamai išblaškytas per daugybę istorinių kataklizmų, okupacijas, karus, juos lydėjusius ekonominius nuosmukius. Įgyvendinti šį sumanymą palengvino pagausėję istorikų ir menotyrininkų tyrinėjimai, Lietuvos muziejų rengtos parodos ir 2002–2006 m. vykdyta Vilniaus arkivyskupijos bažnyčių meno vertybių inventorizacija, kuri ir leido atrasti daugelį parodos eksponatų.
Pažintis su Vilniaus auksakalyste pradedama nuolatinėje Bažnytinio paveldo muziejaus ekspozicijoje, kur Vilniaus katedros lobyno kolekcijoje rodomi svarbiausi ir seniausi Vilniaus meistrų dirbiniai. Naujosios parodos pagrindą sudaro Vilniaus arkivyskupijos bažnyčių liturginiai indai, papildyti Lietuvos dailės, Lietuvos nacionalinio ir Trakų istorijos muziejų eksponatais bei kūriniais iš Kaišiadorių, Kauno, Panevėžio ir Vilkaviškio vyskupijų. Siekiama nuosekliai ir chronologiškai atskleisti Vilniaus auksakalystės raidą, stilių seką, meninio ir techninio lygio kaitą, pradedant seniausiais, XVI a. siekiančiais dirbiniais ir baigiant XX amžiumi.
Išskirtinis parodos eksponatas, paženklintas ypač retu Vilniaus miesto kontroliniu ženklu – Gedimino stulpais – Krokuvos dominikonams priklausantis Šventojo Kryžiaus relikvijorius. Jį 1637 m. nukalė Vilniaus auksakalys Hornas Rentelis, o užsakė LDK unitų metropolitas Rapolas Korsakas Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Vladislovo Vazos ir Cecilijos Renatos sutuoktuvių proga.
Dauguma parodoje eksponuojamų liturginių indų nebuvo patekę į parodines erdves. Todėl lankytojams suteikiama galimybė iš arti apžiūrėti unikalią Karkažiškės bažnyčios XVII a. pradžios monstranciją, netikėtai „atrastą“ Jono Frydricho Šemniko darbo Barklainių bažnyčios monstranciją, klasicistinio stiliaus grynumu stebinančią, meistriškai nukaltą Rūdninkų bažnyčios monstranciją, atrasti iki parodos po dažų sluoksniu buvusio paslėpto, dabar restauruoto Rykantų Dievo Motinos paveikslo aptaiso grožį.
Meniškumu išsiskiria žymių baroko Vilniaus auksakalių Jono Frydricho Šemniko ir Jono Lario kūriniai. Žavi klasicistiniai lakoniškų formų Vaitiekaus Jastžembskio liturginiai indai; XX a. pradžioje dirbinių gausa ir įvairove išsiskiria Mykolo Neviadomskio dirbtuvė.
Paroda suteikia retą progą pamatyti greta skirtingose bažnyčiose ir muziejuose esančius dirbinius, atsekti vietinei auksakalystei būdingus bruožus, įsitikinti jos savitumu ir atrasti kitų kraštų įtakas; ji taip pat parodo kūrinių fundatorių ir meistrų pastangas siekti tobulumo žmogaus rankų dirbiniais šlovinant Dievą.
Ekspoziciją papildo ikonografinė ir istorinė medžiaga, edukaciniai stendai apie auksakalių darbo specifiką.
Paroda veiks iki 2012 m. gruodžio 1 d. Ekspozicija nuolat kis, liturgijai tarnaujantys kūriniai grįš į bažnyčias švenčių ir iškilmių progomis.
