1905 m. Paryžiuje įvyko paroda, kurios viena salė buvo pilna paveikslų, šviečiančių grynomis, kontrastingomis spalvomis. Darbai atrodė nutapyti su dideliu užsidegimu ir aistra, ryškiomis spalvomis, dinamišku potepiu, pasižymėjo ekspresyvumu.. Vienas kritikas pavadino šių paveikslų kūrėjus „Les fauves" – prancūziškai „laukiniai žvėrys", ir šis vardas prilipo.
Fovizmas reiškia ne tiek atskirą meno kryptį, kiek dailininkų grupę, kuri remiasi tam tikrais bendrais stilistiniais principais. Ryškiausias šio stiliaus atstovas – A.Matisas. A.Matiso žodžiais, fovizmas gimė kaip maištas prieš racionalų neoimpresionistų (Sera, Sinjako) metodiškumą. Fovistus domino ne supančios aplinkos atskiros detalės, o bendras gyvenimo, jo formų pajautimas. Tai – „grynosios spalvos" tapyba.
Svarbiausia fovistų išraiškos priemonė - spalva. Fovistų tapyba – tai jau spalvų šventė, spalvingas dekoratyvumas ir puošnumas. Fovistų paveiksluose skleidžiasi fantastiškas, džiaugsmingas, pakilių jausmų ir spalvų pasaulis.
Fovistai nepripažino meno betarpiškumo. Juos domino bendras gyvenimo, jo formų ir spalvų vaizdas. Fovistai teigė, kad meno kūrinys – tai ne tiesioginis aplinkos atspindys, o ilgų apmąstymų rezultatas, turintis nepakartojamą pobūdį ir turinį. Jie demonstravo ne tik išorinį grožį, bet ir prasmingą kasdienybės poeziją, verčiančią susimastyti.
Nors fovistus jungė bendri stilistiniai bruožai, tačiau jie niekuomet nesudarė vienalytės grupės, - kiekvienas jų pasižymėjo originaliais, savitais ieškojimais.
Fovizmas gyvavo trumpai, 1905-1915 m., tačiau stipriai paveikė vėlyvesnę tapybos raidą. Fovistų dekoratyvumas turėjo įtakos monumentaliajai tapybai, taikomajai dailei, plakato menui.
