Sutikti nepalankiai
„Jie nemoka tapyti“, „Kokios vulgarios spalvos“ ir kitokių pašaipių pastabų impresionistams negailėjo pirmosios jų parodos lankytojai, kuriuos iš dalies galima suprasti. Prieš daugiau nei 160 metų Prancūzijoje gimusio impresionizmo atstovai laužė giliai įsišaknijusias ir, atrodytų, nejudinamas tapybos taisykles. Impresionistai atsisakė tapyti akademiškai, norėjo laisvės, neįpareigojančių potėpių, šviesesnių ir ryškesnių atspalvių, jų kūryboje užfiksuotos gyvenimo akimirkos ir pojūtis. Kadangi kai kuriuos kūrinius menininkai nutapydavo vos vienu prisėdimu, visuomenei susidarydavo įspūdis, kad šie darbai neužbaigti, atlikti prabėgomis, laužantys gero skonio taisykles ir yra nieko verti.
Nesulaukę pripažinimo daugybė impresionistų gyveno skurde, pasakojama pranešime spaudai. Štai vienas žymiausių šios meno krypties atstovų Vincentas van Gogas, manoma, per savo gyvenimą pardavė tik vieną paveikslą. O ir jo pirkėjas buvo menininko brolis. Dabar olando paveikslai yra vertinami visame pasaulyje ir eksponuojami garsiausiuose pasaulio muziejuose. Tuo tarpu kitų impresionistų paveikslai šiandien dažnai parduodami už milžiniškas sumas, pavyzdžiui, Polo Sezono kortų lošėjus vaizduojantis kūrinys naują pirkėją surado už 250 mln. JAV dolerių (apie 231 mln. eurų dabartiniu kursu).
Save vadino visai kitaip
Vos užgimusio impresionizmo atstovų impresionistais niekas nevadino. Net jie patys. Šios meno krypties atstovai visų pirma susibūrė į Anoniminę tapytojų, skulptorių ir grafikos kūrėjų draugiją. Dabartinį pavadinimą jie atsitiktinai gavo tik prabėgus maždaug dešimtmečiui, kai 1874 metais surengė pirmąją savo darbų parodą. Prisiminus tuomet tvyrojusią didžiulę visuomenės priešpriešą impresionizmui, neturėtų stebinti, kad šie menininkai nebuvo sutikti palankiai. Apie parodą neigiamai atsiliepęs meno kritikas Luisas Leroy'us nevyniojo žodžių į vatą, parodoje demonstruotus meno kūrinius vadino mažiau užbaigtais nei tapetai, o pašiepdamas kūrinių autorius juos pavadino impresionistais. Tokią mintį jam pasufleravo vienu žymiausių impresionistų laikomo Klodo Monė nutapytas paveikslas „Impression, soleil levant“ (liet. Įspūdis, saulėtekis). Toks pirma nemalonus epitetas menininkams pradėjo patikti ir galiausiai prigijo. Šiandien originalaus dydžio pertapytą paveikslo versiją galima pamatyti Klaipėdoje vykstančioje parodoje „Pasaulio dailės lobynai: nuo Monė iki van Gogo“, kurioje pristatoma 10-ies žymiausių impresionistų kūryba ir iš viso net 21 pertapytas originalaus dydžio kūrinys.
Kūrė serijomis
Atrodytų, norint išgauti geriausią rezultatą ir padidinti paveikslo vertę, reikėtų koncentruotis tik į jį ir niekur daugiau jo neatkartoti. Kitaip sakant, paversti vieninteliu ir nepakartojamu. Tačiau impresionistai šia logika nesivadovavo ir dažnai tapydavo tą patį objektą, tik šiek kitaip: skyrėsi tik vaizduojamas laikas, apšvietimas ir spalvos. Pavyzdžiui, K. Monė nutapė net 250 lelijų atvaizdų ir daugybę paveikslų, kuriuose vaizduojami aguonų laukai. V. van Gogas žinomas už natiurmortus su saulėgrąžomis, kurių paliko net penkis. Galiausiai šis augalas tapo šio menininko sinonimu, saulėgrąžas jo draugai nešė net į V. van Gogo laidotuves.
Žymus impresionistas Kamilio Pisaro nutapė net 13 paveikslų, kuriuose iš to paties taško vaizduojamas Paryžiaus Monmarto bulvaras. Skiriasi tik paros ir metų laikai. Kad turėtų puikų vaizdą į bulvarą, K. Pisaro netgi išsinuomojo kambarį „Grand Hotel de Russie“ viešbutyje. Kitas impresionistas Alfredas Sislėjus nutapė 10 to paties Paryžiaus pakraštyje esančio tilto versijų. Skyrėsi tik kampai ir pasaulio kryptys, iš kurių tiltas buvo vaizduojamas.
Mieste tik atostogaudavo
Tai, kad impresionistų kūryboje dažnai atsispindi kraštovaizdis ir gamtos vaizdai, neturėtų stebinti. Kurti gryname ore leido atsiradusios dažų tūbelės o daugybė menininkų dėl sparčios industrializacijos ir perpildytų miestų prieglobsčio pradėjo ieškoti Paryžių supančiose ramiose kaimo vietovėse. Iš miesto pabėgęs K. Monė netgi atrado aistrą sodininkystei, o dabar jo įkurtus gėlių ir vandens sodus kasmet aplanko bent pusė milijono žmonių. Visgi, kai kaime pasidarydavo pernelyg ramu, kai kurie menininkai keliems mėnesiams grįždavo į miestą.
Rinkosi kavinėse
„Atostogos“ mieste leisdavo pasisemti kūrybinio polėkio ir pavaizduoti per industrinę revoliuciją iškilusį buržuazinį gyvenimą. Tai ir teatrai, ir hipodromai, ir kiti geresnio gyvenimo atributai. Patys impresionistai taip pat nevengė mėgautis gyvenimu kavinėse, jose virė aršios menininkų diskusijos. Tiesa, įdomu, kad tokių menininkių kaip Bertos Morizo polėkis kurti buvo ribojamas moterims primetamų elgesio normų, kurios joms neleido lankytis tokiose viešose vietose.
