Papasakokite, kaip užsimezgė jūsų ryšys su teatru? Kas paskatino pasirinkti aktorės kelią?
Man nebuvo taip, kaip daugeliui kitų, kurie svajojo apie aktorystę nuo vaikystės, žiūrėjo spektaklius ir sąmoningai siekė to tikslo. Mano aplinkoje nebuvo menininkų, juo labiau teatralų; sužinoję, kur stosiu, beveik visi draugai ir mokytojai bandė atkalbėti, sulaukiau nemažai spaudimo iš aplinkos, todėl pasijutau lyg maištaujanti. Draugai net sakė: „Nežinau, ar mes su tavim dar bendrausim“. Stoti į akademiją sugalvojau labai mistiškai. Mokykloje Telšiuose dalyvaudavau skaitovų konkursuose, prireikus pravesdavau renginius, tačiau nelankiau jokio dramos būrelio. Nežinau, kodėl – gal neišdrįsdavau, gali būti, kad buvau tokį norą „užspaudusi“, o kai paskutiniu momentu rinkausi, kur stoti, kažkoks vidinis balsas liepė pabandyti. Aktorystės studijos buvo tarsi spontaniškas, bet giliai viduje glūdėjęs pasirinkimas. Jei būtų nepavykę, antrą kartą tikrai nebūčiau stojusi. Visgi pavyko iš karto, nors netikėjau, ypač atėjusi į stojamuosius ir pamačiusi pilnus koridorius žmonių – tais metais į akademiją mūsų stojo 160. Tik praėjus pirmą turą sukilo azartas ir vidinis balsas: „Eisiu iki galo“.
Aktoriaus profesija reikalauja stipraus pasiruošimo – tiek psichologinio, tiek fizinio. Ar buvo momentų, kai supratote, jog kyla pavojus „perdegti“, suabejojote savo pasirinkimu?
Gal niekas ir neįtardavo, kad aš dvejojau, galbūt atrodžiau labai pasitikinti savimi – visai nenustebčiau, - bet studijų metais iki pat ketvirto kurso vis pagalvodavau, kad nesu šiai profesijai tinkama, gal neturiu pakankamai talento, gal kiti yra stipresni ir neverta draskytis. Vėliau, pabaigus studijas, atsiranda kita problema – kai pavargsti, pradedi kibti prie smulkmenų: apima nuovargis, viskas tampa neįdomu, pradeda erzinti net oras – visą laiką lyja ir apsiniaukę, o jei šviečia saulė, nerviniesi, kad jos nematai visą laiką sėdėdama juodoje teatro dėžutėje. Tai, ką darai, pamažu pradeda nebedžiuginti, o tuomet pradedi nebevertinti to, ką turi. Tokiais atvejais nuo visko atsitraukiu ir pagalvoju, kas būtų, jei viso to neturėčiau: nebeliktų teatro, vaidmenų, niekas toje „juodoje dėžutėje“ nebekankintų. Ir tuomet viskas stoja į savo vietas... Suprantu, kad turėti tokią įdomią, nestabilią ir nenuobodžią profesiją yra didžiulė dovana.
Per pasaulį besiritant priekabiavimo istorijų bangai, prisiminus neseną Panevėžio teatro skandalą bei dabar kino pasaulį išjudinusius kaltinimus neišvengiamai kyla klausimas, ką jums reiškia būti moterimi teatre? Kaip manote ir iš savo patirties jaučiate – ar aktorei sudėtingiau išsikovoti savo vietą po saule?
Kai matau teatrinį kontekstą, suprantu, jog man labai pasisekė – tiksliau, visam mūsų kursui, nes turėjome labai gerą ir saugią terpę kurti. Kai pradėjome vaidinti Keistuolių teatre, šalia turėjome ir savo erdvę su savo kūrybine kalba, inspiracijomis, išsiliejimais – pačių įkurtą teatro laboratoriją „Atviras ratas“. Niekuomet nebuvo skirstymo į lytis, nekovojome dėl pagrindinių vaidmenų: žinoma, visada yra vyriški ir moteriški vaidmenys, tačiau nėra spektaklių, kur būtų didelė atskirtis, kas yra pagrindiniai, o kas – šalutiniai vaidmenys. Suprantu, kad to esama kituose teatruose, tačiau pas mus yra labai daug komandinio darbo, bendros kūrybos, kurioje nesijaučia atskirties, dėl to man neteko labai stipriai kovoti, kad būčiau pripažinta. Kalbant apie diskriminaciją lyties pagrindu, manęs niekas niekuomet nėra tiesiogiai įspaudęs į kampą, tačiau kine esu sulaukusi komentarų, esą per mažai noriu vaidmens – tai gana aiški potekstė. Negalima į tokius dalykus nekreipti dėmesio, bet nereikia pernelyg sureikšminti. Kiekviena situacija yra individuali, ne visuomet pavyksta tinkamai sureaguoti iš karto, tačiau aš visada tvirtai žinau, ko niekada nepadaryčiau dėl vaidmens.
Ne tik vaidinate, bet ir dėstote Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Šiuo metu naujame Keistuolių teatro spektaklyje „12 naktis, arba Kaip norite“ vaidinate su neseniai akademiją baigusiais buvusiais savo studentais. Nemažai kalbama apie tai, koks svarbus jausmas pradedančiajam aktoriui vaidinti su autoritetais, tačiau įdomu, kokia patirtis yra didžiojoje scenoje stovėti su savo mokiniais?
Tai yra labai smagu. Akademijoje visada sakau studentams, jog nenoriu jiems būti „tamsta mokytoja“ - dėstyti atėjau kaip jų būsima partnerė ir noriu dalintis savo patirtimi, tuo, ką pati gavau tiek iš savo studijų, tiek iš praktikos. Stengiuosi pabrėžti, kad manęs nereikia bijoti, nes laikas greitai bėga, o ir mūsų teatro bendruomenė yra maža, todėl šansų, kad visai netrukus kartu vaidinsime, yra labai daug. Aišku, būna miela ir tuo pat metu šiek tiek juokinga pereinamojo laikotarpio metu, kai pastebiu, jog studentai vis vien dėl tam tikrų priežasčių lengvai prisibijo, tačiau ilgainiui tai išnyksta ir nesukuria barjero. Man gera su jaunais žmonėmis dalintis patirtimi, informacija, o be to, jų jaunystė – labai užkrečiama.
Neseniai žiūrovų simpatijų prizą Anykščiuose pelniusiame spektaklyje „Edis Agregatas“ ne tik vaidinate ir dainuojate, bet ir gyvai grojate būgnais. Muzika – jūsų senas hobis ar drauge su aktoryste į gyvenimą įsiliejęs elementas?
Mūsų kurse dauguma buvo lankę muzikos mokyklą, mokėjo groti kokiu nors instrumentu, o aš – ne. Dėl to buvo labai liūdna, galvojau: „Ką aš čia veikiu tokia negabi?“. Vis dėlto mano gyvenime kai kurie viduje užspausti dalykai patys savaime labai natūraliai pasirodo, veikiami aplinkos. Keistuolių teatrui buvo nupirkti elektroniniai būgnai - stebėjau, kaip tai vienas, tai kitas iš vyrukų prieina pagroti, ir man tapo smalsu, bet tuo pačiu šiek tiek gėdijausi. Dėl to atvažiuodavau į teatrą naktį, kai viskas ištuštėdavo: užsidarydavau studijoje, įsidėdavau ausines ir niekas negalėdavo girdėti, nusigroju ar ne. Šitaip grodavau viena, padrikai, iš savo pajautos, ir su kiekvienu vakaru sekėsi vis geriau – ko gero, tai, kad nesu susipykusi su ritmu, susiję su vaikystėje ir paauglystėje Telšiuose lankytais šokių būreliais. Vėliau mane grojančią pamatė Ieva Stundžytė ir „paskundė“ Aidui Giniočiui. Tada Aidas mane „išmetė“ į viešumą – ačiū jam – ir pradėjau to nebeslėpti, o mėgautis. Būgnai tapo mano instrumentu, nors niekada nemaniau, kad kuo nors grosiu.
Su Keistuolių teatro kūrybine grupe esate apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi už spektaklį vaikams, jūsų balsą galima išgirsti ne viename lietuviškai įgarsintame animaciniame filme. Koks įdomiausias iššūkis ir didžiausias malonumas kuriant vaikams?
Didžiausias malonumas – tai, kas nutiko prieš valandą, pasibaigus spektakliui „Geltonų plytų kelias“: ateina dvynukės su vienodais šokoladais ir sako „ačiū“... Tai labai smagu. Dažnai sulaukiu klausimo, kuriuos vaidmenis kurti labiau patinka – vaikams ar suaugusiems. Aš negaliu į jį atsakyti, nes jei vaidinčiau tik vaikams, trūktų gilesnių vaidmenų, daugiau išgyvenimų, emocijų, tačiau jeigu vaidinčiau tik rimtus ir įtemptus vaidmenis, trūktų šviesos. Keistuolių teatre turime balansą, kuomet galime vaidinti ir vaikams, ir suaugusiems - tai tarsi išsivalymas. Vaikiškuose spektakliuose labiau pavargstame fiziškai, nes aktorius turi būti aktyvesnis už žiūrovus – o vaikai ryte labai aktyvūs! Vaikai užkrečia tikėjimu, jie visų pirma įpareigoja – tu matai jų tikinčias akis, todėl negali meluoti; tu juos formuoji, nuo tavęs priklauso, ar jie dar kada nors gyvenime ateis į teatrą. Kurti vaikams yra didžiulė atsakomybė, bet tuo pačiu – ir neįtikėtinas grožis. Aš kartais net susigraudinu nuo to, kaip jie tiki, kalbasi su aktoriais, pergyvena ir nerimauja dėl personažų. Norėčiau dar ilgai vaidinti vaikams, jei leis jėgos, kurių reikia išties neįtikėtinai daug.
Kuris iš sukurtų vaidmenų jums asmeniškai pats mieliausias ir artimiausias?
Labai sunku išskirti, nes tikiu, jog kiekvienas vaidmuo ateina būtent tuo metu, kai yra reikalingas. Net mintyse ar savo veiksmais nevalingai prisišaukiame vaidmenis – galbūt tuo metu reikia išsidraskyti, išsikrauti scenoje, kad būtum ramesnis gyvenime; gal reikia pailsėti nuo dramų ir suvaidinti lengvą komediją, iššaukiančią daugiau žaismingumo. Visi vaidmenys yra unikalūs, tačiau jei turėčiau paminėti vieną, į kurį sudėjau daugiausiai savęs, kuris buvo pats sunkiausias, bet labiausiai pasiilgtas – tai vaidmuo monospektaklyje „Išlaisvinti Žaną“ (rež. I. Stundžytė). Dabar, žinoma, jį vaidinčiau visiškai kitaip – ne tik dėl sceninės, bet ir gyvenimiškos patirties, - tačiau per nelengvus išbandymus tas spektaklis atvėrė man daug svarbių bei gražių dalykų. Tuo tarpu iš lengvesnių, bet tikrai charizmatiškų vaidmenų aš neabejotinai pasiilgsiu ką tik paskutinį kartą Keistuolių teatre parodytų „Gerbiamų piliečių“ personažo – vyruko, vardu Lioška. Su tuo susijęs vienas juokingas sutapimas: mano pirmasis vaidmuo gyvenime buvo vyriškas, tai nutiko mokykloje, gal ketvirtoje klasėje. Kai reikėjo kurti Lioškos vaidmenį, prisiminiau, jog mano pirmas vaidmuo lyg tyčia buvo vyro. Ir man tikrai patinka juos vaidinti!
Ar turite vieną ypatingą principą ar taisyklę, kuria vadovaujatės savo profesiniame gyvenime?
Mažų principų turiu, tačiau vieno įspūdingo motto nėra. Visų svarbiausia - stengiuosi visada mylėti ir įvertinti tai, ką darau. Nuo to ir pradėjome pokalbį – yra labai pavojinga nustoti vertinti tai, ką turi, ir nebejausti džiaugsmo. Tam, kad netektų kankintis, stengiuosi mylėti ir gerbti tiek darbą, tiek režisieriaus ir partnerių kūrybą. Man yra labai svarbi kūrybinė komanda, o tarpusavio pagarba sukuria labai gražių dalykų, atskiria nuo asmeniškumų, kurie yra visiškai nereikalingi. Iš tokių santykių gimsta nuostabūs bendri darbo vaisiai.
Ačiū už pokalbį !
Parengė Agnė Vidugirytė
