Tikslingos archeologų paieškos buvo vaisingos, sonaru žvalgant Bėlio ežero dugną, ties sala buvo aptiktos į dugną sukaltos polių struktūros bei ežere pasklidusios medinių pastatų sijos. Salos aplinka pasirinkta neatsitiktinai, skaidraus smaragdinio vandens Bėlio ežeras ir sala apipinta legendomis. Čia stovėjusi Nalšios kunigaikščiui Gerdeniui priklausiusi tvirtovė, kurioje nuo priešų slėpėsi kunigaikščio dukra. Tvirtovė ir jos turtai žuvę ežero vandenyse merginai nelaimingai pamilus svetimšalį.

Archeologinių tyrimų metu kasinėjimo darbai vykdyti po vandeniu ir pačioje saloje. Salos povandeniniame šlaite aptikti trejomis eilėmis sukalti mediniai poliai, tikėtina, kad tai gynybinė užtvara saugojusi prieigą į saloje įsikūrusią gyvenvietę. Tarp polių gausiai surasta brūkšniuotosios keramikos puodų šukių, gyvūnų kaulų naudotų maistui, perdegusių akmenų. Saloje aptiktas pastato struktūros – židinys suformuotas iš akmenų ir molio bei sudegusių medinių rąstelių klojinys. Tarp rąstelių surasta keramikos šukių, titnago nuoskalų, surinkti suanglėję kviečių ir miežių grūdai, riešutų kevaliukai, žuvų ir gyvūnų kaulai. Poliai, rąsteliai bei grūdai datuoti radioaktyviosios anglies C14 metodu Vilniaus Fizinių ir technologijos mokslų centre, apytikslis kalibruotas amžius 548-541 m. prieš Kristų. Archeologų spėjimu saloje buvo įsikūrusi įtvirtinta vėlyvojo bronzos amžiaus – geležies amžiau pradžios gyvenvietė, kurią sudarė pastatų kompleksas įrengtas apskritoje, apie 50 m skersmens saloje, beveik vandens lygyje. Amžių bėgyje vandens lygis pakilo, dalis gyvenvietės struktūrų atsidūrė po vandenių, drėgnoje aplinkoje puikiai išsilaikė mediena ir organika.

Archeologiniai tyrimai yra tik dalis platesnės imties projekto siekiančio populiarinti Švenčionių kraštą bei sukurti kultūros paveldu bei aktyviu poilsiu suinteresuotų lankytojų trauką. Projekto vadovas archeologas Rokas Kraniauskas, archeologinių tyrimų vadovė Ingrida Čičiurkaitė, finasuojama Lietuvos Kultūros tarybos ir Švenčionių rajono savivaldybės.

Pranešimo spaudai inf.