Vytauto Didžiojo karo muziejus yra vienas seniausių Lietuvoje. Jo istorija prasidėjo 1919 m., kai paskelbus Lietuvos Nepriklausomybės aktą pradėta kurti ir Lietuvos kariuomenė. Jos vadovybė tuometinėje laikinojoje sostinėje Kaune nusprendė įsteigti Karo muziejų. Eigoje darbai buvo pristabdyti, tačiau muziejaus kūrimą perimus generolui Vladui Nagevičiui, vos per keturias savaites sena, caro karių reikmėms naudota jojykla ir koplyčia buvo paversta Lietuvos kovų istoriją įamžinančia erdve. 1921 m. vasario 16 d. Karo muziejus buvo iškilmingai atidarytas.

Ženklintame atviruke įamžintas Karo muziejaus pastatas. Jo istorija ne ką mažiau įdomi nei muziejaus įkūrimo. Po kelerių metų nuo atidarymo, paaiškėjo, kad senosios patalpos yra labai prastos būklės, todėl geriausias sprendimas – statyti naują pastatą. 1936 m. oficialiai atidarytas naujasis muziejaus pastatas, muziejui suteiktas Vytauto Didžiojo vardas. Iki šių dienų šis muziejaus pastatas laikomas vienu vertingiausių Kauno modernizmo architektūros pavyzdžių. Išskirtinis ne tik pastatas, bet ir jo kiemelis, kuriame muziejaus įėjimą saugo iš Astravo dvaro atkeliavę liūtai. Jie, užsakius grafui Jonui Tiškevičiui, iš ketaus išlieti Sankt Peterburge XIX amžiaus viduryje. Pastačius naują Vytauto Didžiojo karo muziejaus pastatą, grafo Tiškevičiaus sūnus Jonas Tiškevičius padovanojo liūtus muziejui.

Atviruką žyminčiame pašto ženkle matomas 1919–1920 m. Nepriklausomybės kovų, lėmusių tolimesnį Lietuvos likimą, simbolis – minosvaidis „Ehrhardt“. Remiantis Vytauto Didžiojo karo muziejaus informacija, būtent šiuos ginklus ką tik suformuotos Lietuvos kariuomenės kariai atėmė iš bermontininkų. Muziejuje saugomi 6 šių minosvaidžių vienetai. Vienas iš jų 170 mm kalibro 1914 m. modelio minosvaidis. Prie šio pabūklo pritvirtinta metalinė plokštelė, joje įspaustas įrašas nurodo, kad pabūklas pagamintas Vokietijoje 1916 m. Lietuvos kariuomenės ginkluotėje šis minosvaidis išliko iki XX a. ketvirtojo dešimtmečio, o 1936 m. jis buvo perduotas muziejui.