Šie, 2020-ieji, Federico Fellini metai! Per pasaulį ritasi renginių banga, vienaip ar kitaip primenančių ir įprasminančių didžiojo kino pasakotojo kūrybinį palikimą. Tarp tų renginių – F. Fellini kolegų, bičiulių bendraminčių kartu su Romos agentūros COR specialistais parengta, po Europą keliaujanti paroda. Italijos kultūros institutas Vilniuje ir Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus pasistengė, kad ši unikali paroda būtų pristatyta ir mūsų sostinėje, padovanotų žmonėms dar vieną susitikimą su neprilygstamuoju F. Fellini ir jo darbais.
F.Felini – visapusiškai talentinga asmenybė: žurnalistas, karikatūristas, scenaristas, kino režisierius – savo darbais žavėjo ir tebežavi milijonus kino žiūrovų. Nes jo filmai – tai ir jautriausius žmogaus jausmus pažadinusios juostos „Kelias“ (1954), „Kabirijos naktys“ (1957); bohemos gyvenimą apnuoginantis ir aklą religinį fanatizmą pašiepiantis „Saldus gyvenimas“ (1960); autobiografiniai „8½“ (1960), „Amarkordas“ (1973); komedijos, dramos ir farso elementais žaižaruojantis „Ir laivas plaukia“ (1983), „Mėnulio balsas“ (1990), kiti įsimintini, kritikų išliaupsinti darbai. F. Felini filmai apdovanoti keturiais „Oskarais“, jis pelnė prestižinių tarptautinių Venecijos, Kanų, Maskvos kino festivalių laurus, jam skirta David di Donatello premija. O 1993-aisiais Los Andžele F.Felini įteiktas penktasis „Oskaras“ už viso gyvenimo kūrybą. Vos pusmečiui likus iki lemtingojo insulto...
Italai atveža įspūdingą parodą; jai skiriamos šešios muziejaus salės. Tai – fotografijos, įamžinusios F. Fellini gyvenimo ir kūrybos momentus, filmų plakatai, kostiumai ir aksesuarai, scenografijos detalės. Atskira parodos dalis skirta režisieriui ir jo mūzai – neeilinio talento aktorei, žmonai Džuljetai Mazinai; kai kam netikėtai atsiskleis Fellini – piešėjo, karikatūristo talentas; patrauks parodos rengėjų parengti video siužetai.
F. Felini filmai padarė didelę įtaką sovietmečio draudimų suvaržytam Lietuvos gyvenimui. Jo filmai, net cenzorių „iškarpyti“, buvo tarsi gryno oro gurkšnis, žadinęs užslopintus gėrio, tikėjimo ir vilties jausmus. Italų režisierius buvo suprantamas ir savas ne tik sostinės rafinuotai publikai, bet ir provincijos miestelio medinio kino teatro žiūrovams. Dar mums pasisekė, kad tuo metu aktyviai dirbo žymūs Lietuvos kino kritikai Saulius Macaitis, Skirmantas Valiulis, Linas Vildžiūnas, Izolda Keidošiūtė. Jie savo išmintingomis recenzijomis ir publikacijomis, laidomis per TV padėjo sovietmečio pilkumos gniuždomai visuomenei atrasti ir suvokti humanistinį F. Felini kūrinių pasaulį.
Todėl muziejus, tarsi antrindamas italams, įsijungdamas į visuotinį jubiliejinį F. Fellini pašlovinimą, pristato mūsų kūrėjų impresijas Fellini tema, sovietmetį Lietuvoje veikusio „kinoprokato“ dokumentus, leidinius, kino kritikų tekstus, kt. Dar kviečia pasidžiaugti felliniška atmosfera šių dienų lietuvių menininkų gyvenime ir kūryboje. Rugsėjo trečiadieniais numatyti renginiai, skirti F. Fellini ir jo bendraminčio kompozitoriaus Nino Rotos kūrybai. Tad ar gali kilti abejonių, jog pasaulyje minima F. Fellini 100-mečio sukaktis yra ir mūsų, Lietuvos žmonių, šventė?
