Vie­no svar­biau­sių ir iš­kal­bin­giau­sių Lie­tu­vos vals­ty­bės sim­bo­lių at­mi­ni­mo da­ta ne­at­si­tik­ti­nė. Is­to­ri­niai šal­ti­niai nu­ro­do, kad tri­spal­vė Lie­tu­vos vė­lia­va ant Ge­di­mi­no bokš­to mies­to ko­men­dan­to ka­ri­nin­ko Ka­zio Škir­pos ini­cia­ty­va pir­mą kar­tą bu­vo iš­kel­ta bū­tent 1919 m. sau­sio 1 d., iš­va­rant iš Vil­niaus gin­kluo­tus ko­mu­nis­tų ir vo­kie­čių ka­rei­vius. Ta­čiau tri­jų spal­vų lais­vės sim­bo­lis iš­di­džiai ple­vė­sa­vo virš mies­to ne­il­gai, nes jau po ke­lių die­nų jį nu­ver­tė bol­še­vi­kai, įsi­ver­žę į mies­tą prie Ne­ries.

Sos­ti­nės šir­dy­je
Tri­spal­vės – gel­to­na-ža­lia-rau­do­na – vė­lia­vos, ku­ri pir­mo­je XX a. pu­sė­je ke­tu­ris kar­tus bu­vo ke­lia­ma to­je pa­čio­je Vil­niaus vie­to­je, li­ki­mas bu­vo per­mai­nin­gas. Ta­čiau iš­kel­ta penk­tą kar­tą 1988 m. spa­lio 7 d., dar tarybi­nės Lie­tu­vos lai­kais, jau vi­sam lai­kui li­ko gar­bin­go­je vie­to­je pa­čio­je sos­ti­nės šir­dy­je.

Įam­ži­nant lais­vės sie­kį ir Lie­tu­vos tau­tai svar­bias ver­ty­bes kas­met sau­sio 1 d. ant Ge­di­mi­no kal­no vyks­ta iš­kil­min­ga nau­jos vė­lia­vos iš­kė­li­mo ce­re­mo­ni­ja, o nuleista yra per­duo­da­ma tai ša­lies mo­kyk­lai, ku­ri pa­si­žy­mė­jo ypa­tin­gais lai­mė­ji­mais, ug­dant pi­lie­tiš­ku­mą ir puo­se­lė­jant pi­lie­ti­nę at­min­tį.

Lie­tu­vos tri­spal­vės nau­do­ji­mo prin­ci­pus reg­la­men­tuo­ja 1991 m. Lie­tu­vos Res­pub­li­kos vals­ty­bės ir ki­tų vė­lia­vų įsta­ty­mas. Pa­gal šį do­ku­men­tą vals­ty­bės vė­lia­va ant vals­ty­bės įstai­gų ir ins­ti­tu­ci­jų tu­ri bū­ti iš­ke­lia­ma 18 kar­tų per me­tus.

„Tris kar­tus per me­tus: va­sa­rio 16-ąją – Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo die­ną, ko­vo 11-ąją – Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mo die­ną ir lie­pos 6-ąją - Vals­ty­bės (Min­dau­go ka­rū­na­vi­mo) die­ną vals­ty­bės vė­lia­va tu­ri bū­ti iš­ke­lia­ma ne tik ant vals­ty­bės įstai­gų ir ins­ti­tu­ci­jų, or­ga­ni­za­ci­jų ir ben­dro­vių būs­ti­nių, ne­pri­klau­so­mai nuo jų nuo­sa­vy­bės for­mos, bet ir ant pri­va­čių na­mų“, – aiš­ki­na Vil­niaus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos Tei­sės sky­riaus ve­dė­jas Aud­rius Bul­nis.

Pa­trio­ti­nis at­ver­ti­mas
De­ja, ne vi­si Lie­tu­vos gy­ven­to­jai ži­no šiuos įsta­ty­mus, o įsta­ty­mų ne­ži­no­ji­mas ne­at­lei­džia nuo at­sa­ko­my­bės už jo ne­si­lai­ky­mą. Tuo kar­čiai įsi­ti­ki­no mū­sų skai­ty­to­ja Vil­niaus ra­jo­no Rie­šės gy­ven­to­ja Jad­vy­ga (pa­var­dė re­dak­ci­jai ži­no­ma).

„Prieš ke­le­rius me­tus mū­sų gy­ven­vie­tė­je at­si­ra­do „pat­rio­tų“, ku­rie sa­vo pa­trio­tiz­mą pra­dė­jo reikš­ti… skųs­da­mi kai­my­nus ne­iš­kė­lus vals­ty­bės vė­lia­vos per vals­ty­bės šven­tes. „Pa­trio­ti­nis at­ver­ti­mas“ ką tik įvy­ko gre­ti­mo­je gat­vė­je. Ži­no­jo­me, kad ka­da nors at­eis ir mū­sų ei­lė. At­ėjo. Po­li­ci­jos pa­rei­gū­no vi­zi­tui bu­vau pa­si­ren­gu­si. Ma­čiau, kad per pas­ku­ti­nę vals­ty­bės šven­tę da­rė vi­sų mū­sų gat­vės na­mų nuo­trau­kas. Iš 23 na­mų, vė­lia­vos ple­vė­sa­vo tik ant tri­jų“, – pa­sa­ko­ja Rie­šės gy­ven­to­ja, ku­ri mė­gi­no pa­aiš­kin­ti po­li­ci­nin­kui, kad šven­tės die­ną jos net ne­bu­vo na­mie. Ta­čiau pa­rei­gū­nas bu­vo pa­si­ren­gęs to­kiam pa­si­aiš­ki­ni­mui: „Ne­bu­vo jū­sų na­mie ir va­sa­rio 16 die­ną, ir lie­pos 6 die­ną?“ – su šyp­se­na klau­si­nė­jo įsta­ty­mo pa­žei­dė­jos.   

Kol pa­rei­gū­nas ra­šė ad­mi­nist­ra­ci­nės tei­sės pa­žei­di­mo pro­to­ko­lą, po­nia Jad­vy­ga už­da­vė jam vir­ti­nę klau­si­mų, į ku­riuos šis ne­su­ge­bė­jo at­sa­ky­ti. Į kai ku­riuos, pvz., ar skirs bau­dą ir vie­ni­šai se­nu­tei, ku­rios pen­si­jos ne­pa­kan­ka net mais­tui ir vais­tams? Kaip pri­vers ją nu­si­pirk­ti vė­lia­vą? Kaip pri­vers ją iš­kel­ti vė­lia­vą? Ji, po­li­ci­jos pa­rei­gū­nas ar kas nors ki­tas tu­rė­tų pri­tvir­tin­ti ant na­mo sie­nos vė­lia­vos lai­kik­lį? Kaip ji tu­rė­tų iš­kel­ti (jei aukš­tai) ir nu­kel­ti vė­lia­vą?.. at­sa­kė ap­ta­kiai.

„Esu pir­miau­sia žmo­gus, o tik po to – pa­rei­gū­nas“, – to­kį gra­žų at­sa­ky­mą iš­gir­dau į ma­no klau­si­mus. Ta­čiau ar tai tu­rė­tų reikš­ti, kad žmo­giš­ku­mas ga­li bū­ti aukš­čiau už įsta­ty­mus? Ar tai, kad įsta­ty­mai dėl vals­ty­bės vė­lia­vos yra ne­to­bu­li, nes prak­tiš­kai ne­įvyk­do­mi?“ – ne­nu­si­lei­džia sa­vait­raš­čio pa­šne­ko­vė. Už pa­žei­di­mą, ku­rį pa­rei­gū­nas įver­ti­no leng­va­ti­nė­mis są­ly­go­mis (pa­da­rė pir­mą kar­tą), po­nia Jad­vy­ga ga­lė­jo bū­ti nu­baus­ta 2 eu­rų bau­da. Ta­čiau vie­toj jos są­mo­nin­gai pa­si­rin­ko al­ter­na­ty­vią bau­dą – krei­pė­si į teis­mą.

„Tu­rė­jau daug dėl prak­ti­nio Vals­ty­bės vė­lia­vos įsta­ty­mo įgy­ven­di­ni­mo klau­si­mų, į ku­riuos pa­rei­gū­nas ne­ga­lė­jo at­sa­ky­ti. Kaip vė­liau pa­aiš­kė­jo, ne­su­ge­bė­jo į juos at­sa­ky­ti ir tei­sė­jas, ku­ris tik kon­sta­ta­vo: „Įsta­ty­mas yra, o įsta­ty­mą ly­din­čių ak­tų nė­ra. Kreip­ki­tės į įsta­ty­mų lei­dė­jus, t. y. į Sei­mą“. Toks bu­vo tei­sė­jo pa­ta­ri­mas ...“, – pa­sa­ko­jo po­nia Jad­vy­ga ir klau­si­mus įsta­ty­mų lei­dė­jams jau tu­ri su­ra­šy­tus. Anot jos, įsta­ty­mo punk­tas, ku­ris įpa­rei­go­ja, bet ne­nu­ro­do, kaip ir ko­dėl rei­kia jį įvyk­dy­ti, yra „toks pat tuš­čias ges­tas, kaip Ge­gu­žės 1-osios ei­ty­­nės so­viet­me­čiu“.

Nuo­mo­nės ir... baus­mės
Ką ga­li pa­siū­ly­ti įsta­ty­mų lei­dė­jas in­va­li­dams, pen­si­nin­kams, t. y. ne­pa­si­tu­rin­tiems žmo­nėms tuo at­ve­ju, kai jie ne­iš­ga­li nu­si­pirk­ti tri­spal­vės, ku­ri, be­je, rei­ka­lin­gų iš­ma­ta­vi­mų – 1 m x1,7 m kar­tu su prie­dais - lai­kik­liu, ko­tu - kai­nuo­ja apie 30 eu­rų? Kaip ži­no­ma, nei se­niū­ni­jos, nei sa­vi­val­dy­bės ne­tu­ri pa­pil­do­mų lė­šų, kad ga­lė­tų vi­sus pi­lie­čius ap­rū­pin­ti vi­siems vie­no­dai pri­va­lo­mu vals­ty­bės sim­bo­liu. Tad ką rei­kė­tų pa­da­ryt, kad įvyk­dy­tu­me įsta­ty­mo skir­tą prie­vo­lę? Gal­būt ga­li pa­lik­ti lais­vą pa­si­rin­ki­mą ir žmo­gus ne­tu­rės pri­vers­ti­nai ro­dy­ti sa­vo pa­trio­ti­nių jaus­mų, o tur­tins sa­vo vals­ty­bę sa­vo su­ge­bė­ji­mais, są­ži­nin­gu dar­bu, lo­ja­lu­mo vals­ty­bei jaus­mu. O gal... vie­toj vė­lia­vos, iš­kel­tos prie na­mų, pa­si­rinks ele­gan­tiš­ką tri­spal­vį ša­li­ką ar ke­pu­rę – šių pa­si­rin­ki­mas la­bai tur­tin­gas.

„Tau­ti­nės spal­vos se­niau mū­šiuo­se pa­dė­da­vo ri­te­riams at­pa­žin­ti, kur ko­vo­ja sa­viš­kiai. Šiuo me­tu spal­vos daž­nai nau­do­ja­mos įvai­riems daik­tams de­ko­ruo­ti. Man tai ne­truk­do. Gal­būt šios spal­vos tam­pa net ar­ti­mes­nės, nes su­vo­ki jų svar­bą kas­dien ma­ty­da­mas jas ant ša­li­ko, puo­de­lio ar net... ko­ji­nių. Be to, tai yra ge­ra do­va­na emig­ran­tui. Auk­lė­jant jau­ni­mą svar­bu, kad jau­ni žmo­nės pri­im­tų šias spal­vas kaip sa­vo. Vy­res­nė kar­ta tu­ri di­des­nę pa­gar­bą vė­lia­vai, kaip kam nors ne­lie­čia­mam, ta­čiau jau­ni­mas pri­ima šiuos reiš­ki­nius na­tū­ra­liau ir ne­šio­ja ko­ji­nes ar ša­li­kus. Vis dėl­to ma­nau, kad šių spal­vų at­si­ra­di­mas ant vy­riš­kų kel­nai­čių ar al­ko­ho­lio re­kla­mo­je per te­le­vi­zi­ją yra ne­sko­nin­ga ir ne­leis­ti­na“, – ka­te­go­riš­kai reiš­kia sa­vo min­tis is­to­ri­jos mo­ky­to­ja Vio­le­ta.

Vie­šas ir vi­suo­ti­nis tau­ti­nių spal­vų de­monst­ra­vi­mas ne­re­tai at­ro­do tik pa­vir­šu­ti­niš­ka pa­trio­tiz­mo iš­raiš­ka – po lai­mė­tų krep­ši­nio su­si­ti­ki­mų, kai esa­me itin lin­kę mo­juo­ti vė­lia­vė­lė­mis, at­ei­na pra­lai­mė­ji­mų me­tas, o skam­bių pa­trio­ti­nių pa­va­di­ni­mų po­li­ti­niai-eko­no­mi­niai lai­mė­ji­mai ga­li virs­ti di­de­liu nu­si­vy­li­mu.

Kas svar­bu for­muo­jant nuo­šir­džius pa­trio­ti­nius jaus­mus? Gar­bin­ga pi­lie­ti­nė po­zi­ci­ja ir są­ži­nin­gu­mas vals­ty­bės at­žvil­giu ar vė­lia­vos iš­kė­li­mas vien dėl tos prie­žas­ties, kad kiek­vie­na nau­ja bau­da bus di­des­nė už anks­tes­ni­ą­ją?..

Ire­na Mi­ku­le­vič
Vilniaus krašto savaitraštis