Daugiau kaip du dešimtmečius gėlininkystėje dirbanti selekcininkė Viktorija Vyšniauskienė su vyru Kęstučių Vyšniausku botanikos sodui jau yra padovanoję 45 savo kurtas bijūnų, jukų, viendienių, ežiuolių, levandų, kraujalakių, barškių, saulakių ir kitų augalų veisles.

Kaip sako pati selekcininkė, ilgametė draugystė su VDU Botanikos sodu užsimezgė natūraliai: „Botanikos sode lankydavomės nuo senų laikų, dar būdami visai jauni. Pradėję kolekcionuoti augalus, būtent iš ten gavome įsigyti įdomių veislių. Ypač sužavėjo sodo viendienių žydinti kolekcija – pamenu, tada visų tų viendienių užsimaniau! Per viendienes susipažinome ir su iki šiol sode dirbančia patyrusia gėlių specialiste Rita Maršeliene. Taip pamažu pradėjome bendrauti, dalintis žiniomis, augalais“.

Išvesti vertingą naują veislę trunka ir kelis dešimtmečius

Kažkada pametusi galvą dėl lelijų selekcijos, šiuo metu V. Vyšniauskienė dirba su labai įvairiais augalais, o paklausta, kas lemia tokį platų domėjimosi diapazoną, gėlininkė atsako, kad tai – jos pašaukimas ir įgimtas smalsumas.

„Mano vyro aistra – augalų kolekcionavimas, o mano – selekcija. Tiesa, tam, kad imtumeisi vieno ar kito augalo selekcijos, turi labai susižavėti ir užsinorėti – nes jei rimtai netraukia, tokio dalyko nesiimsi ir nedirbsi. Todėl, kad selekcija – tai daug juodo, sunkaus fizinio darbo. O ir finansiškai tai labiau hobis nei verslas – tai, kokiu darbu išvedami daugelis mūsų augalų veislių, praktiškai neįkainojama. Štai, pavyzdžiui, šiuo metu ypač džiaugiuosi savo sukurtomis dviem naujomis sumedėjusių bijūnų veislėmis, kurioms dar net pavadinimo nespėjau sugalvoti. Kažkada, kai sumaniau imtis sumedėjusių bijūnų, net neįsivaizdavau, kad darbas su jais yra toks imlus laikui, o norimo rezultato kartais sulauki tik po kelių dešimtmečių. Tenka daug prisodinti, ilgai auginti, didžiąją dalį išbrokuoti. Užtat kai jau pavyksta sukurti kažką ypatingo – džiaugsmas begalinis: mano naujųjų sumedėjusių bijūnų veislių kerai siekia kone žmogaus aukštį, o jų pilnaviduriai žiedai – dydžio it vaiko veidas. Negana to, smarkiai kvepia ir nelinksta. Puikios, dekoratyvios ir unikalios veislės, džiaugsmas kuriomis atpirko visus tuos dvidešimt metų įdėto darbo ir laukimo. Ateityje, šiuos augalus įregistravusi ir padauginusi, taip pat ketinu padovanoti VDU Botanikos sodo ekspozicijoms,“ – pasakoja gėlių ūkio šeimininkė.

Noras populiarinti lietuvišką selekciją

Paklausta, kas paskatino dovanoti savo ilgu ir sunkiu darbu sukurtas augalų veisles VDU Botanikos sodui, V. Vyšniauskienė sako, kad visų pirma – noras plačiau skleisti žinią apie Lietuvos selekcininkų darbus: „Lietuviškos veislės kol kas nėra populiarios – žmonės apie jas per mažai žino. Pavyzdžiui, mūsų ūkio selekcijos augalus labiau vertina užsienio augintojai nei tautiečiai. Tad pirmiausia norėjome skleisti žinią, supažindinti, parodyti – kad kažkas liktų ilgam šiame gyvajame muziejuje, kad visi lankytojai galėtų jas apžiūrėti, pamatyti, pastebėti. Žmones reikia šviesti, pasakoti, rodyti, juk lietuviškos selekcijos augalų nėra daug – norisi juos populiarinti. Ir mums smagu, kad auga, džiugina sodo svečius. Važiuosime vis ir patys pasižiūrėti, kaip tiems augalams sekasi“.

Eksponuojama dviejose vietose

Su lietuviškomis veislėmis lankytojai gali susipažinti dviejose VDU Botanikos sodo vietose: saloje susodintos Onos Skeivienės, Kęstučio Vyšniausko, Evaldo Tarvydo ir Emilijos Tarvydienės bijūnų veislės bei VDU Botanikos sode atrinkti nauji įdomūs bijūnų veislių hibridai. Antroji ekspozicija – centrinėje aikštėje, kur surinkta beveik šimtas veislių: nuo šluotsmilgių, ežiuolių, vilkdalgių, alūnių, melsvių, snapučių, heleborų iki viendienių, levandų, gvazdikų.

Kuriant šią ekspoziciją svarbi buvo ne tik veislių įvairovė, bet ir estetika, gėlių derinių formavimas: gėlyno pagrindu tapo vilkdalgiai, kuriuos užpildė alūnių, snapučių fonas, o išraiškingais akcentais tapo šluotsmilgės, bijūnai, ežiuolės, rašoma pranešime spaudai.