„Siauralapis gaurometis paplitęs visoje Europoje, Azijoje, ypač Sibiro taigoje, Šiaurės Amerikoje, priklauso holarktinei florai, auga šviesiuose miškuose, vidutinio drėgnumo derlingame dirvožemyje, kur vyksta intensyvi nitrifikacija. Lietuvoje šis augalas dažnai sutinkamas, jo arealas platus: auga įvairiuose dirvožemiuose, dažniausiai – pažeistose vietose (iškirstuose ar išdegusiuose miškuose, pelkėse, nuošliaužose, upių vagų teritorijose, greitkelių bei geležinkelių šalikelėse, dirvonuojančiuose laukuose“, – pabrėžia Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sodo Mokslo skyriaus Vaistinių ir prieskoninių augalų mokslo sektoriaus vedėja prof. habil. dr. Ona Ragažinskienė.
Anot mokslininkės, daugiau nei prieš šimtą metų siauralapis gaurometis buvo naudotas tik kaip arbatos surogatas, nes buvo dar neištirtos šio augalo teigiamos gydomosios savybės bei poveikis žmogaus organizmui.
Prieš 50–60 metų gauromečio genties augalų vaistinė žaliava pradėta vartoti liaudies medicinoje, rašoma pranešime spaudai.
Prieš daugiau nei 20 metų Vokietijoje, Belgijoje pradėti pirmieji moksliniai tyrimai ir preparatų pritaikymas sutrikus prostatos funkcijai. Tuo metu Rusijoje ir Baltarusijoje buvo tiriamas gauromečių ekstraktų poveikis auglių vystymuisi slopinti.
Iki šiol visame pasaulyje vykdomi išsamūs gauromečių moksliniai tyrimai ir jų ekstraktų taikymas gydant gerybinę prostatos hiperplaziją ar su šlapinimusi sijusias ligas. Šį poveikį apsprendžia elagotaninai (Oenothein B), slopindami 5-α-reduktazę ir aromatazę, kurios sukelia gerybinį prostatos išvešėjimą, o flavonoliai sinergistiškai sustiprina elagotaninų poveikį.
