Svarbu pabrėžti, kad Lietuvoje iki šiol nėra bendros koncepcijos aiškinimo žmogaus gyvybės pradžios ir žmogaus vystimosi aspektais. Dėl šios priežasties iškyla labai opių problemų – neaiški gyvybės kaip vertybės apibrėžtis, taip pat diskutuotini ir esami nėštumo nutraukimo nuostatai.
Tačiau reikia manyti, kad laisvos šalies visuomenės moralė bėgant metams auga, todėl atėjo laikas pokyčiams. Šiuo metu Seime yra įregistruotas Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymo projektas, inicijuotas Lietuvos lenkų rinkimų akcijai (LLRA) atstovaujančių parlamentarų, Darbo partijos frakcijos nario Kęstučio Daukšio ir "Drąsos kelio" frakcijos atstovo Algirdo Patacko.
Šiame įstatymo projekte pagrindiniu prioritetu laikomas naujai užsimezgusios, trapios kūdikio gyvybės išsaugojimas. Įstatymo projekte pabrėžiama, kad žmogaus gyvybė prasideda nuo moters apvaisinimo, todėl abortas galimas tik kraštutiniais atvejais : kai nėštumas gresia nėščios moters gyvybei ar sveikatai arba yra pagrįstų įtarimų, jog nėštumas atsirado dėl nusikalstamų veikų
Kalbant apie šį įstatymo projektą, reikia pastabėti, kad jis dažnai vertinamas remiantis klaidingomis interpretacijomis ar stereotipinėmis nuostatomis. Pavyzdžiui, teigiama, kad, priėmus tokį įstatymą, moteris neva netektų apsisprendimo teisės ir neturėtų laisvės elgtis su savo kūnu pagal savo valią. Tačiau pažvelkime kitaip : Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymo priėmimas moterį kaip tik apsaugotų nuo rankos pakėlimo prieš save.
Juk yra įrodyta, kad abortas pakenkia moters dvasinei ir psichinei sveikatai. Neretai aborto pasekmės būna ilgalaikės, sukeliančios kančias, besitęsiančias visą gyvenimą. Moteris, atsikračiusi savo negimusio kūdikio, gali tapti nuolat sielvartaujančia, netekties jausmą išgyvenančia būtybe. Tad argi tokia moteris dar galėtų vadintis laisva? Šiuo atveju minėtojo įstatymo priėmimas apsaugotų moterį nuo savo asmenybės žalojimo, dvasinės kančios ir nuo, galima sakyti, kriminalinio veiksmo - nekaltos gyvybės nutraukimo.
Labai svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad tam tikra dalis moterų po aborto lieka nevaisingos arba turi vaisingumo problemų. Vadinasi, abortas gali būti laikomas ir veiksmu, kuriuo ne tik atimama negimusio kūdikio gyvybė, bet kai kurias atvejais dar net užkertamas kelias naujoms gyvybėms užsimegzti. Taigi Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymo priėmimas apsaugotų tikrą moteriškumo žiedą – vaisingumą, bei suteiktų galimybes gimti gausioms ateities kartoms.
Kita vertus, šis įstatymas suteiktų moteriai saugumo, nes jis reikalauja tam tikros atsakomybės ir iš kūdikio tėvo. Kaip rodo tyrimai, daugybė abortų atliekami būtent dėl to, kad moterys nesulaukia palaikymo dėl neštumo išsaugojimo iš savo partnerių ar antrųjų pusių. O juk moteris, nešiojanti savyje vos užsimezgusios gyvybės stebuklą, yra itin trapi ir pažeidžiama, todėl jai būtina visakeriopa parama.
Gaila, tačiau neretai besilaukianti moteris patiria aplinkinių spaudimą. Vaiko nenori jo tėvas, jauną besilaukiančią moterį ar merginą gali engti jos tėvai. Tokiais atvejais trapi emocinė nėščiosios būklė gali paskatinti priimti klaidingus sprendimus, atsisakyti kūdikio dėl tėvų ar partnerio ydingų užgaidų.
Taigi reikia pripažinti, jog abortas kartais yra ne pačios moters priimtas sprendimas, bet kitų primestas reikalavimas. Argi moteris ir jos bejėgis negimęs kūdikis nenusipelnė būti apsaugoti nuo tokių aplinkinių reakcijų ir poveikio? Todėl Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymo priėmimas būtų aiškus ir vienareikšmiškas NE bet kokiems aplinkinių skatinimams darytis abortą, nes tai taptų tiesiog neįmanoma. Ir kas žino, gal, jau kūdikiui gimus, iš pradžių vaiko nenorėjęs vyras taptų puikiu tėčiu? Juk žmonės tobulėja ir keičiasi, o kūdikio šypsena gali sutirpdyti net kiečiausias širdis.
Svarbu pripažinti ir tai, kad laikas gal ir užgydo žaizdas, tačiau nesugrąžina praeities. Kiekviena pastojusi moteris turi suprasti, kad nuo šiol jos gyvenimas jau negrįžtamai pasikeis. Kūdikio gimimas – didelė atsakomybė, tačiau tai tuo pačiu ir patirtis, kuri praturtina, moko mylėti, atjausti, rūpintis, saugoti ir globoti. Tuo tarpu abortas taip pat iš esmės keičia gyvenimą, jis tikrai nesugrąžina moteriai laisvės. Atvirkščiai – abortas griauna moters pasaulį, verčia kentėti, gailėtis, sielvartauti, jaustis menkaverte, palūžusia ir silpna.
Manau, tik ta moteris, kuri moka branginti gyvybę, yra pasiryžusi globoti bei mylėti – ji gali didžiuotis savimi ir patirti tikrąją gyvenimo pilnatvę, skleistis ir tobulėti. Beje, tai svarbu mums visiems – juk kai auga žmogaus dvasingumas, auga visa visuomenė, daugėja laisvės, demokratiškumo. Todėl mums tikrai reikia įstatymo, kuris įtvirtintų neginčytiną gyvybės vertingumą.
Svarbu pastebėti, kad čia labai padėtų ir LLRA siūlomas privalomas tikybos mokymas mokyklose. Tikybos pamokos padėtų suprasti, jos gyvybė yra šventa, kad kūdikis – ypatinga dovana. Tikėjimo mokymas padėtų išgryninti ir tikrąsias vertybes, suvokti, kad žmogaus yra sutvertas mylėti, globoti, rūpintis, saugoti, puoselėti. Juk svarbiausi dalykai yra tie, kuriuos patys galime sukurti, ir jausmai, kuriais turime dalintis.
Gaila, tačiau šiuolaikinė vartotojiška politika skatina žmones švaistyti pinigus nereikalingiems daiktams, leisti laiką menkavertėms pramogoms, o tikrosios vertybės lieka pamirštos. Dėl to žmonės dėl to tampa vis nelaimingesni, neranda gyvenimo prasmės. Taigi LLRA siūloma iniciatyva padėtų visuomenei pamatyti tikrąjį būties kristalą, žmogiškumo esmę – gyvybės stebuklą, motinystės džiaugsmą.
Tiesa, pabaigoje vertėtų prisiminti, kad dar 2005 – 2006 metais Seimo narių grupė, su LLRA lyderiu Valdemaru Tomaševskiu priešaky, jau buvo įregistravusi Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymo projektą, kuris tuo metu sulaukė palaikymo Seime. Deja, svarstymų fazė, trukusi beveik ketverius metus, taip ir nebuvo peržengta. Manau, toks kai kurių asmenų ar institucijų delsimas ir atsainumas šio įstatymo projekto atžvilgiu yra tiesiog pražūtingas, nes už jį mokama per didelė kaina – kažkieno gyvybės.
Neabejotina, kad tik priėmus Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymą, būtų įgyvendinti svarbūs postūmiai, skatinantys žmogiškumo, moralės, dvasingumo augimą. Juk šio įstatymo esmė - raginimas prisiimti atsakomybę už patį prasmingiausią dalyką - žmogiškojo gyvenimo tęstinumą.
Galiausiai verta pastebėti, jog LLRA, siūlydama privalomą tikybos mokymą bei laikydamasi ypatingos pozicijos gyvybės apsaugos klausimais, šiuo metu užimą esminę poziciją politinėje arenoje, nes pasisako už svarbiausias žmogaus teises, laisves ir skatina visus atrasti dvasingumo, humanizmo šerdį.
Gintarė Pugačiauskaitė
