Po to – Naujosios Rasų kapinės. Tarp kapų – tyliai judančios žmonių figūros. Vaikai, ieškantys apleistų kapų, ant kurių po akimirkos užsidegdavo liepsnelė, auksine savo spalva išblaškydama rudeninę tamsą. Po to, jau už geležinkelio bėgių, žvilgsnis į kapinių kalvas: didžiulė kapinių medžių viršūnes pasiekianti šviesų jūra, kylanti į dangų. Dar aplankome pažįstamus Bernardinų kapinėse, Šv. Petro ir Povilo kapinėse Antakalnyje ir kone vidurnaktį grįžtame namo, netoli Katedros...

Kelionės po apylinkes

Ieškodama istorinių lenkiškumo įrodymų kupinų vietų atkeliavau iki Kaušiadalos. Senas apgriuvęs dvaras, apgyvendintas kolūkiečių, neapsakomai apleistas. Asociacija: šis senas bajorų dvaras primena didžiulį skęstantį laivą. Dar liūdniau pasidarė atvykus į netoliese esančias buvusias dvaro kapinaites. Pisankų šeima, jų giminės, artimesni ir tolesni... Sunkiai įskaitomi tekstai ant paminklų ...

Praėjus ketvirčiui amžiaus, šių metų pavasaris – ir vėl Kaušiadala. Kai kas vis dėlto dvare vyksta. Viena jo dalis atnaujinta, kita – ir toliau stovi apgriuvusi. Apleista teritorija: nė vienos gėlytės, nei lysvelės. Pisankų kapinaitėse išliko vos keli antkapiai. Kiti – dingo. Tik buvusių savininkų kaulai liko gulėti žemėję, kurią jie taip mylėjo.

Liubavo dvaras dešiniajame Neries krante, Nemenčinės ir Riešės seniūnijų sandūra. Puikus gamtovaizdis. Kalvos, ežerai, Žalesos upelis. O kokios buvusių savininkų pavardės! Radvilos, Golejevskiai, Tiškevičiai, Kryšpin-Kiršenšteinai, Slizeniai. Pastarieji kapinaitėse, kuriose atgulė daug Liubavo savininkų, apylinkių bajorai ir valstiečiai, 1841 m. pastatė naują medinę koplytėlę. Kai praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje buvau vėl aplankiusi Liubavą, koplytėlė stovėjo visiškai sugriuvusi. Nušlavus nuo jos grindų lapus ant baltų marmurinių plokščių pasirodė buvusių dvaro savininkų pavardės. Keli kreipimaisi į tuometinį Nemenčinės bažnyčios kleboną kun. R. J., kurio žinioje buvo koplyčia ir Liubavo kapinaitės, liko be atsako. Kunigas klebonas buvo anuomet labai įsitraukęs į savo privačios tapybos kolekcijos gausinimą, kas, beje, blogai jam baigėsi. Koplytėlė sugriuvo, marmurinės plokštės dingo. Naujas Liubavo malūno savininkas lyg ir padarė tam tikrų žingsnių, kad išsaugotų kapinaičių, kuriose atgulė daug šio krašto kampelio žmonių, fragmentą, Vėlinių dieną pasimelskime už juos.

Įpėdinis kaimo kapinaitėse

Su vilniečiu Eugenjušu Rimševičiumi išsiruošėme į Viršupio kapinaites, esančias pusiaukelėje į Nemenčinę. Šiuo metu – tai Vilniaus teritorija. Ir toliau primena tarp medžių pasislėpusias kaimo kapinaites, kuriose atgulė buvusių palivarkų – Rulikiškių, Piliakonių, Valakampių, Ožkinių, Mackiniškių, Gelvaciškių, Trinapolio gyventojai. Ant kuklių antkapių skaitime pavardes: Rimševičiai (čia amžinojo poilsio atgulė pono Eugenjušo senelis – Hieronimas ir močiutė Konstancija), Kaškevičiai, Runevičiai, Zdanovičiai, Adamovičiai, Makovskiai, Kšyvickiai, Gečevskiai. Paskutinis jų kelias vedė į šias kapinaites. Tikriausiai jų čia būta nuo seno. Tačiau laikas ištrynė senesnius pėdsakus. Šiuo metu seniausi laidojimai datuojami praėjusio šimtmečio pradžia. Prie pat įėjimo stovėjo didelis masyvus kryžius ant šių žemių savininko Antonio Aleksandravičiaus kapo. „Kryžius buvo senas. Prisimenu, kad genys jame buvo susisukęs lizdą. Kartą man atėjus į kapinaites kryžiaus jau nebebuvo", - pasakojo ponas Eugenjuš.

Atminties galia

Rimševičiai nuo XIX a. vidurio ūkininkavo Rulikiškėse, esančiose Viršupio dvaro teritorijoje. Tomaš Rymševič nusipirko ar gavo, o gal išsinuomojo žemės iš Aleksandravičių. Tikriausiai XVIII a. pabaigoje valstybės valdžia atidavė Viršupį į jų rankas. Ji buvo giminės rankose iki pat Antrojo pasaulinio karo.

Antoni Aleksandrovič gimė 1870 metais. Studijavo Peterburge, ten anuometiniame universitete baigė Matematikos fakultetą bei Kelių ir komunikacijų institutą. Be to, buvo neeilinis muzikantas, baigęs Vienos konservatoriją. Rašydavo teatro recenzijas. Būdamas Viršupio dvaro savininkas įkūrė jo teritorijoje, Pospeškos vietovėje, hipodromą. Buvo Vilniaus žirgų lenktynių draugijos pirmininkas, inicijavo Vilniaus žirgų lenktynių draugijos klubo atsiradimą, siekdamas propaguoti žirgų auginimą ir žirgų sportą.

Viršupio savininkas mirė 1930 metais. Tuometinis laikraštis „Słowo" nekrologe apie jį rašė: „Ši turtinga, specifiška pakraščių natūra spindėjo dar dviem pranašumais. Visuomet drąsiai ir atvirai gynė savo įsitikinimus. Rusų laikais buvo žinomas dėl savo bylinėjimosi su valdžia dėl draudžiamų Krokuvos kinkinių... Su pasididžiavimu rodė į žirgyną, kuriame prieš 10 metų padėdavo rengti Dombrovskio partizanus, vėlesnį 13-ąjį Vilniaus ulonų pulką...".

Po Antonio Aleksandravičiaus mirties Viršupio dvare šeimininkavo Jadvyga Aleksandrovičova.

A. Aleksandravičiaus materialūs pėdsakai ir darbo vaisiai dingo beveik negrįžtamai. Tačiau jie gyvi vilniečių prisiminimuose. Hanna Stružanovska-Balsienė: „Buvusio hipodromo teritoriją, prasidedančią Nemenčinės kelio pradžioje ir besidriekianičą iki dabartinės Saulėtekio gatvės, dabar yra apaugęs miškas. Kartą važiavau su tėvu namo iš Pavilnio. Prisimenu, kad tėvas (Edmund Mečislav Jastžembiec-Stružanovski, brigados generolas, legionierius, buvęs Juzefo Pilsudskio adjutantas) sustabdė doroką, pakėlė mane ir pamačiau už aukštos tvoros hipodromą su žirgais. Visi medžiai buvo tiesiog aplipę aplinkinių vaikų, kurie susidomėję stebėjo lenktynes. Didžiulės arklidės stovėjo ten, kur dar neseniai stovėjo Lietuvos kino studijos pastatas, o dabar šioje vietoje yra gyvenamasis kvartalas. Žirgų arklidės buvo giliau...

Jan Kaškevič, Valakampių gyventojas: Mano dėdės Juzef ir Piotr yra palaidoti Viršupio kapinėse. Maždaug prieš penkerius metus, kai ten nuėjau, nustebęs pamačiau, kad nebėra kryžiaus ant Antonio Aleksandrovičiaus kapo, o toje vietoje atsirado naujas laidojimas. Niekas negalėjo man paaiškinti, kodėl taip atsitiko. Kryžius buvo ąžuolinis, maždaug trijų metrų aukščio. Dar pridursiu, kad aplinkinių viensėdžių gyventojai pirkdavo iš Aleksandrovičių žemę. Mano šeima irgi nusipirko vieną hektarą. Kai miestas uždraudė parduoti žemę, nutiesė ant savo žemės kelius ir gatves, kurios išliko iki šiol.

Kas pastatys kryžių Aleksandravičiui?

Žirgų lenktynės ir žirgų auginimas pamažu grįžta į Vilniaus kraštą. Žirgynai Riešėje, Raudondvaryje, Kernavėje, Bendoriuose, Dubingiuose ir kitose vietovėse. Galbūt kuris nors savininkų galėtų įamžinti Viršupio kapinaitėse vardą žmogaus, kuris prieš daugiau nei šimtą metų savo dvaro teritorijoje pastatė modernų, daugelyje Europos šalių garsėjantį hipodromą Pospeškoje.

...Paprašiau pono Eugenjušo Rymševičiaius, kad nuo manęs, per Vėlines uždegtų žvakelę toje vietoje, kur stovėjo Antonio Aleksandravičiaus vardą menantis kryžius. Esu įsitikinusi, kad tai padarys.

Halina Jotkiallo