Sekmadienio liturgiją celebravo Nemenčinės parapijos klebonas kun. Arūnas Kesilis, o susirinkusieji dėkojo Viešpačiui už kunigus, kurie čia dirbo, už namų savininkus, už tuos, kurių įsipareigojimas ir iniciatyva lėmė, kad dabar Skirlėnai turi savo šventyklą.

Pirmąsias šv. Mišias Skirlėnuose 1999 m. spalio 10 d. aukojo tuometinis klebonas kun. Tadeuš Matulianec, o praėjus vos metams vyskupas Juozas Tunaitis pašventino patalpas ir leido jose celebruoti Eucharistiją.

Gyventojų iniciatyva

Namai, kuriuose sekmadienio mišios yra aukojamos kaimo gyventojams, priklauso Janinai Čaplinskai. Tai ji ir jos šviesaus atminimo vyras Stanislavas nutarė paaukoti kadaise Stanislavo tėvams priklausiusį namelį maldos reikmėms. O prasidėjo viskas nuo pajuokavimo.

Janina Čaplinska taip prisimena 15 metų senumo įvykius: „Buvęs mūsų klebonas kunigas Tadeuš Matulianec kartą paklausė, kodėl taip mažai žmonių Sužionių bažnyčioje. Tada atsakėme jam, kad panaikinus autobuso reisą iš Skirlėnų į Sužionis, tenykščiai parapijiečiai negali nuvažiuoti į sekmadienio mišias. Kunigas paklausė: „Ar toli tie Skirlėnai?" Sakome jam, kad 8 kilometrai. Tuomet kunigas pajuokavo: „Jei jūs negalite ateiti pas mane į šv. Mišias, tuomet aš pats pas jus ateisiu. - Priėmėme jo žodžius rimtai ir nutarėme, kad suorganizuosime pas save vietą, kur kunigas galėtų aukoti šv. Mišias. Idėja parengti vietą Eucharistijai aukoti mūsų kaime priklauso šviesaus atminimo Lucijai Ingelevič iš per du kilometrus nutolusio Kregžlės kaimo. Tai būtent per ją pradėjau kalbėtis su kunigu, ir jis pritarė mūsų idėjai ir sutiko, kad Sužionių parapijos teritorijoje atsirastų tokia išvažiuojamoji koplyčia."

Šiai Skirlėnų ir aplinkinių kaimų gyventojų iniciatyvai buvo pritarta. Ir nors ne iš karto viskas vyko pagal jų planus, tačiau žmonės neatsisakė savo idėjos. Iš pradžių manyta, kad pavyks panaudoti buvusios valgyklos pastatą, kuris buvo privatizuotas ir stovėjo nenaudojamas. Deja, nepavyko, o apie naujos koplyčios statybą nebuvo nė kalbos. Tuomet ponios Janinos vyras Stanislav Čaplinski priėmė vyrišką sprendimą – galima tam tikslui panaudoti jo tėvų namus. Tokiu būdu Čaplinskių šeimos namai jau 15 metų tapo koplyčia keliolikai, o kartais ir keliasdešimčiai tikinčiųjų. Ironija - buvusios valgyklos pastatas iki šiol stovi nenaudojamas.

Šv. Mišios – lyg vestuvių puota

„Šiuo metu kaimuose daugiausia yra likę vyresnio amžiaus žmonės. Jaunimas išvyko dirbti į miestą. Žinoma, jei atvažiuoja pas tėvus šeštadienį ir sekmadienį, nuveža juos sekmadienį į Sužionių bažnyčią. Tačiau ne visi turi tokį komfortą. Juo labiau kad jaunoji karta daug dirba ir ne visada pas vyresnius tėvus atvažiuoja būtent sekmadienį", - aiškina Honorata Gvazdaitienė iš Skirlėnų, buvusi Tarakonių mokyklos mokytoja.

Šiandien Skirlėnų koplyčioje susirenka daugiausia pensininkai. Jaunesni kaimo gyventojai turi automobilius ir yra nepriklausomi – gali klausytis mišių parapijos bažnyčioje arba Vilniuje. Sužionims tapus išvažiuojamąja parapija (pamaldas laiko kunigai iš Nemenčinės), sekmadienio šv. Mišios yra aukojamos šeštadienio vakarą. Tačiau kaimo gyventojai džiaugiasi ir tokia galimybe, nes, kaip teigia, jei ne ši galimybė, tai kai kurie jų apskritai liktų be sekmadienio Eucharistijos.

Todėl labai iškalbingai skambėjo šios sekmadieninės jubiliejinės liturgijos Dievo žodis, kai Dievo Karalystė buvo palyginta su vestuvių puota, į kurią kviečia Dangiškasis Tėvas.

„Visi esame pakviesti dalyvauti Dievo Karalystėje per krikštą, o vestuvių puota, apie kurią kalbą Jėzus palyginime, yra šv. Mišios", - aiškino kunigas klebonas dėkodamas tikintiesiems už jų įsipareigojimą savo mažos koplyčios labui.

Tabernakulis – kraičio

Šioje koplyčioje Skirlėnų gyventojai susitinka per gegužines, birželines, rožinio pamaldas, per gavėnią organizuoja Kryžiaus kelią. Turi ir procesiją per Devintines, o altorėlių galėtų pavydėti net ir didžiosios sostinės parapijos.

„Pradžia buvo nelengva. Visi stengėmės kuo gražiau įrengti mūsų koplytėlę. Prisimenu, kad tuo metu Nemenčinės Šv. arkangelo Mykolo parapijoje buvo daromas remontas. Kadangi esu iš Nemenčinės parapijos, nuėjau pas kunigą (tuomet ten dirbo kun. Eigantas Rudokas) ir paprašiau, kad atiduotų man į koplyčią tabernakulį. Pajuokavau, kad tai – mano kraitis iš Nemenčinės parapijos. Tokiu būdu turime tabernakulį iš Nemenčinės", - papasakojo Janina Čaplinska.

Stiprūs tikėjimu

Šiandien tvarka koplyčioje ir jos papuošimu rūpinasi Regina Ingelevič. Tai jai tikintieji turi būti dėkingi už gražų liturgijos apipavidalinimą, šviežias gėles koplyčioje. Ponia Regina kukliai palygina savo gyvenimą su vėjo judinamu lapeliu. „Leidžiu būti Šventosios Dvasios vedamai. Jaučiu didelį pasitenkinimą dėl savo darbo mūsų bažnytėlės labui, nors niekada ir nemaniau, kad mano gyvenime bus toks nuotykis ir būsiu atsakinga už pasiruošimą liturgijai ar koplyčios papuošimą", - pasakoja ponia Regina, į pamaldas atsivedanti savo anūkus, kurie kartais vieši pas močiutę. Kartu pabrėžia ir visos Skirlėnų bendruomenės tikinčiųjų įsipareigpjimą meldžiantis ir nuopelnus, išlaikant koplyčią. Ypatingi padėkos žodžiai buvo skirti vyresnei kartai, kuri inicijavo čia pamaldas. Koplyčios suorganizavimas - tai daugelio šio kaimo gyventojų kartų ištvermės vaisius. Jie išsaugojo ir perdavė katalikų tikėjimą, sovietmečiu nebijojo puoselėti jo tarp vaikų ir jaunimo.

Darni ir broliška bendruomenė

Jau 15 metų liturginį giedojimą koplyčioje organizuoja Stanislava Ingelevič, buvusi Sužionių parapijos choristė. Giedoti išmoko iš buvusio klebono, šviesaus atminimo kunigo Antonio Dziekano. „Mūsų kunigas turėjo muzikinį išsilavinimą, todėl suorganizavo gerą chorą, išmokė mus natų. Prisimenu, kad giedodavome iš Siedleckio giesmynų. Šiandien iš kun. Dziekano gautas žinias perduodu mūsų koplyčioje", - pasakoja choristė Stanislava, pabrėždama, kad yra dėkinga Dievui už savo gausią šeimą – sūnus, anūkus ir proanūkius.

Aleksandra Tomaševska džiaugiasi, kad kaime yra koplyčia, ir dar kaimynystėje su jos namu. „Dabar vos vaikštau su lazdele, ne visada galiu ateiti į rožinio pamaldas, bet sekmadienio šv. Mišių niekada nepraleidžiu", - kalbėjo ponia Tomaševska. Netoliese esančiame Abuojučių kaime gyvenanti Jadvyga Romanovska pasakojo, kad visada atsiranda kas nors, kas paveža ją iki koplyčios šv. Mišioms. Skirlėnų gyventojai didžiuojasi, kad iš jų tarpo gimė ne vienas pašaukimas ypatingai Dievo tarnystei. Tai – Jašiūnų parapijos kunigo Tadeušo Aleksandravičiaus ir Angelų seserų kongregacijos sesers Ritos Gvazdaitytės gimtasis kaimas.

Pamaldų pabaigoje ponia Regina padėkojo kunigui klebonui už jo norą bendradarbiauti su Skirlėnais, poniai Janinai - už suteiktą namą koplyčios reikmėms, išdalijo visiems ta proga padarytas atminimo nuotraukas. Po pamaldų tikintieji prieš skirstydamiesi namo dėkojo vieni kitiems už brolišką bendruomenę.

Teresa Vorobej
Autorės nuotr.