Į kelių valandų forumą susirinkę seniūnijų socialiniai darbuotojai, mokyklų socialiniai pedagogai, rajono globos įstaigų, Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos ir Socialinės rūpybos skyrių atstovai kartu ieškojo atsakymo į klausimą, ką daryti su šiuo negatyviu reiškiniu, kuris taip stipriai įsišaknijo mūsų kasdienybėje.
„Mokyklos nelankymo problema yra kiekviename rajone, kiekvienoje mokykloje, todėl pasiūlėme iniciatyvą plačiau padiskutuoti šia tema", - sakė Kalveliuose veikiančio Vilniaus rajono šeimos ir vaiko krizių centro direktorė Leokadija Pavtel.
Nors retkarčiais pasitaikantis pabėgimas iš pamokų daugeliui mokinių yra neatsiejamas mokymosi mokykloje elementas (ypač – paauglystėje) ir šį nuotykį nori patirti ne tik vaikai iš vadinamųjų krizinių šeimų, tačiau būtent šie – nepilnose šeimose augantys, vieno iš tėvų, o neretai – vien močiutės, auklėjami – vaikai yra labiausiai linkę nelankyti mokyklos.
Anot Kalvelių centro, kuriame šiuo metu globojama 15 vaikų, direktorės, pagrindinė šio itin paplitusio reiškinio priežastis – mokinių mokymosi motyvacijos nebuvimas, vaikų sveikatos problemos, žinių spragos, atsirandančios dėl netinkamo požiūrio į savo pareigas. Dažna pamokų nelankymo priežastis – nesusikalbėjimas su mokytoju ar net atviras konfliktas su juo.
„Įtakos vaikų ir paauglių elgesiui turi „sunkūs" santykiai su mokytojais, klasės kolegomis, prastas auklėjimas. Vaikai iš globos įstaigų mokyklose yra „išskiriami" dėl netinkamo elgesio ar nepažangumo ir sodinami į paskutinius suolus. O tai nesuteikia jiems nei drąsos, nei noro mokytis, todėl dažnas nori nuo viso to pabėgti kuo toliau", - pabrėžė L. Pavtel.
Diskusijoje taip pat dalyvavo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Silva Lukoševičienė ir šio skyriaus vyr. specialistė Kristina Malinovska, Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Socialinės rūpybos skyriaus vedėja Stefanija Stankevič, Maišiagalos Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo gimnazijos socialinė pedagogė Aida Lukšienė. Darbo su globos įstaigose gyvenančiais vaikais patirtimi pasidalijo Nemenčinėje veikiančio Vaikų ir paauglių socialinio centro direktorė Jurgita Pukienė ir Vilniaus rajono šeimos ir vaiko krizių centro Kalveliuose specialistė Marta Januškevič.
Socialiniai darbuotojai seniūnijose ar globos institucijos įsikiša į vaikų auklėjimą, kai šeima savarankiškai nesugeba susitvarkyti su problemomis ir užtikrinti vaikams tinkamą globą. Didžioji dauguma globos institucijose auklėjamų vaikų yra iš nepilnų šeimų, kuriose dažna alkoholizmo problema, tėvai smurtauja prieš savo vaikus, jiems trūksta praktinių įgūdžių, kaip užtikrinti vaikui normalią vaikystę ir paauglystę.
Forumo metu pabrėžta vaikų priežiūrą vykdančių visų institucijų bendradarbiavimo reikšmė, nurodyta būtinybė keistis informacija.
„Pirmoji institucija, kuri sužino apie problemas pavienėse šeimose, yra seniūnijos socialinis darbuotojas. Kita – vaiko teisių apsaugos skyrius. Mes esame trečia institucija, į kurią patenka vaikas. Jei iškyla būtinybė, mūsų globotinis nukreipiamas pas psichologą, į polikliniką. Centre visokeriopai rūpinamės vaikais, nuvežame juos į vaikų darželį, mokyklą. Vaikui atsiradus mūsų įstaigoje, visos tarnybos stengiasi dirbti su jo šeima, kad – jei yra toks noras ir sąlygos – vaikas galėtų į ją grįžti", - apibendrino susitikimą L. Pavtel ir pabrėžė, kad vaikų labui dirbančių socialinių darbuotojų konferencijos ateityje taps tradicinės.
Vilniaus krašto savaitraštis
Irena Mikulevič
Teresos Vorobej nuotr.
