Iškilmingos šv. Mišios, pamokslai, paskaitos, koncertai, filmų peržiūros ir parodos – visa tai vyko tris dienas švenčiant iškilmes. Vilniaus Senamiesčio „gotikinis kampelis" (Šv. Onos bažnyčia ir Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčia ir negotikinė varpinė su „šventaisiais laiptais") kartu su šiuolaikiniu susimąsčiusio A. Mickevičiaus paminklu – vienas būdingiausių Lietuvos sostinės vaizdų. Po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo į šią vietą grįžus pranciškonams daugeliui tikinčiųjų ji tapo dvasiniu uostu, suteikiančiu susitaikymą su Dievu.
„Parapija – tai ne pastatas ar teritorija. Tai – žmonės, kurie kaip vienos Dievo šeimos nariai susirenka kartu melstis: garbinti, šlovinti Viešpatį ir džiaugtis Jo buvimu", - kalbėjo Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas aukodamas iškilmingas šv. Mišias kartu su Vilniaus arkivyskupijos vyskupu augziliaru Arūnu Poniškaičiu, pranciškonais (Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos provincijolu broliu Astijumi Kungiu, Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) parapijos klebonu kun. Algirdu Malakauskiu) ir Vilniaus arkivyskupijos kunigais.
Renovacija
Sovietmečiu uždaryta bažnyčia buvo apverktinos būklės, kai 1994 m. ją grąžino pranciškonams. Tuomet kalbėta, kad tai simbolizuoja tragediją, kurią vilniečiai patyrė per XIX a. caro persekiojimus, Antrąjį pasaulinį karą ir sovietų ateizmo metais.
Šiandien bažnyčia atgauna buvusią didybę. Ir nors pamaldos ir ganytojiškas darbas vyksta lietuvių kalba, lenkai irgi yra įnešę savo indėlį į bažnyčios atnaujinimą. „Vilniaus krašto savaitraštyje" ne kartą rašėme apie tai, kaip į Šv. Didako altoriaus atnaujinimą buvo ir yra įsitraukę Rodovičių ir Radavičių šeimos iš Lenkijos ir Lietuvos, tarp jų – ir garsi lenkų dainininkė Marylia Rodovič, kurios iš Vilniaus kilusi šeima prieš karą priklausė šiai parapijai.
Negalima nepaminėti ir 1978 m. mirusio šviesaus atminimo profesoriaus Jano Žebrovskio, chorų vadovo, dirigento ir vargonininko, kuris 1917-1948 metais vargonavo Bernardinų bažnyčioje. Profesorius buvo atsidavęs jaunimui, išauklėjo ne vieną giedotoją ir vargonininką pokario Vilniaus bažnyčioms. Veikiausiai prieškario giedojimo tradicijos nedingo ir iki mūsų dienų, nes šiandien čia veikia Bernardinų bažnyčios giedojimo mokykla, jos nariai sudaro skirtingus chorus (vaikų, jaunimo, grigališkąjį ir klasikinį).
„Madinga" bažnyčia
Per pastaruosius dvidešimt metų bernardinai pasireiškė kaip dvasininkai, suorganizavę daugelio tikinčiųjų poreikius atitinkantį ganytojišką darbą. Parapijoje veikia daug brolijų – pavyzdžiui, Pasauliečių pranciškonų ordinas, ar maldos grupių – pavyzdžiui, Biblijos maldos grupė.
Bernardinų vienuolynas yra įsteigęs katalikiškąjį interneto dienraštį bernardinai.lt, o patys pranciškonai garsėja tuo, kad noriai bendradarbiauja su žiniasklaida – dalyvauja ne tik Lietuvos televizijų religinėse, bet ir kultūrinėse ir net pramoginėse laidose.
Ta jų visapusiška veikla – tai atsakymas į Bažnyčios raginimą skleisti naują Evangelizaciją ir pranciškoniškąją dvasią sekant šv. Pranciškum skleisti taiką ir gėrį – lėmė, kad Bernardinų bažnyčia tapo populiari Vilniuje – visų pirma tarp politikų ir įžymybių, kurios dažnai renkasi ją savo sutuoktuvių ceremonijai.
Bažnyčia – tai tikintieji
„Žmogaus gyvenime kartais būna, kad neturi kur eiti. Tada ateini į bažnyčią ir nejučiom pastebi, kad tampi jos dalimi. Kasdien su pažįstamais dalyvaujame rytinėse šv. Mišiose ir tuomet, nepriklausomai nuo to, ką atneš diena, žinome, kad gyvensime su Dievo pagalba, tarsi su Dievo „antspaudu", - patirtimi bendruomenėje dalijosi Danguolė, pabrėždama, kad parapijiečiai džiaugiasi galėdami dalyvauti tokiose svarbiose jubiliejinėse iškilmėse.
Savo ruožtu Tomas atkreipė dėmesį, kad tai „taika, gėris, meilė ir paprastumas pritraukė jį į šią bažnyčią, ir dalydamas tikintiesiems šv. Pranciškaus paveikslėlius linkėjo gerai praleisti šventę.
Jubiliejus pas bernardinus rtuko tris dienas ir sutelkė daug tikinčiųjų. Galima buvo pastebėti, kad pamaldų dalyviai pažįsta vienas kitą, nuoširdžiai sveikinasi ir jaučiasi lyg viena šeima. Penktadienio, spalio 3-iosios, vakarą, kai pranciškonai visame pasaulyje aukoja iškilmingas „Transitus" - šv. Pranciškaus išėjimo pas Tėvą – pamaldas, šv. Mišioms vadovavo broliai dominikonai. Pagal ilgus šimtmečius gyvuojančią abiejų neturto ordinų tradiciją į svarbiausias pranciškonų ordino šventes aukoti Eucharistiją ir sakyti pamokslą būdavo kviečiami dominikonai, o pas dominikonus kviesdavo pranciškonus.
Po vakarinių penktadienio pamaldų jaunimas parodė vaidinimą pagal graikų rašytojo Nikos Kazantzakio romaną apie šv. Pranciškų „Dievo neturtėlis".
Šeštadienio pamaldų pabaigoje bernardinų provincijolas pasakė, kad būtų gerai kokiu nors būdu pagerbti šventąjį Bernardinų sode, jei jau Vilnius grįžo prie senojo parko pavadinimo, ir įpareigojo tai padaryti šv. Mišiose dalyvaujantį Vilniaus merą Artūrą Zuoką, o šis pritarė idėjai ir pažadėjo ją įgyvendinti.
Globojant šv. Pranciškui
Šeštadienį, Šv. Pranciškaus dieną, dr. Rūta Janonienė skaitė paskaitą apie parapijos istoriją, o sekmadienį Bernardinų parapijoje apsilankė Vilniaus arkivyskupas emeritas kardinolas Audrys Juozas Bačkis. Po rytinių šv. Mišių vyko naujai įrengto Bernardinų bendruomenės centro atidarymas ir jame eksponuojamų menininkų Ramūno Čeponio ir Sauliaus Vaitiekūno darbų bei Vilniaus knygrišių gildijos autorinių įrišų iš Vilniaus universiteto ir Pranciškonų provincijolo bibliotekų rinkinių parodų pristatymas. Iškilmes užbaigė Petro ir Dominyko Vyšniauskų koncertas. Tą dieną pranciškonai pašventino vilniečių atsineštus ir atsivestus naminius gyvulius – juk šv. Pranciškus visus Dievo kūrinius laikė savo broliais ir seserimis, o jo prisiminimo diena yra Pasaulinė gyvūnų diena.
Vilniaus krašto savaitraštis
Teresa Vorobej
Autorės nuotr.
{gallery}Bernardinai-parapija-200-Teresa-Vorobej-nuotr.{/gallery}
***
Į Vilnių bernardinai atvyko 1469 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Kazimiero Jogailaičio pakviesti. Populiarus pavadinimas "bernardinai" kilęs iš XV a. gyvenusio ir pranciškonų ordiną reformavusio šv. Bernardino Sieniečio vardo. Pavadinimas paplitęs Lenkijoje, Lietuvoje, Ukrainoje ir Baltarusijoje.
Vilniaus šv. Pranciškaus Asyžiečio parapiją 1814 m. įkūrė vyskupas Jeronimas Stroinovskis.
Po 1863 m. sukilimo carinė valdžia uždarė vienuolyną, vienuolius išvarė, o parapiją perdavė dieceziniams kunigams. 1949 m. sovietų valdžia vienuolyną uždarė, o parapiją prijungė prie Šv. Onos parapijos. Vienuolyne veikė Vilniaus dailės akademijos dirbtuvės ir sandėliai. Pranciškonai grįžo į bažnyčią 1994 metais, o 2001-aisiais grąžintas Šv. Pranciškaus ir Šv. Bernardo vienuolynas ir atkurta istorinė Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) parapija.
