Eutanazijos legalizavimo klausimas patenka į Seimą jau antrą kartą. Pirmąkart buvo aptariamas prieš daugiau nei dvejus metus liberalcentristų iniciatyva ankstesnės kadencijos Seime. Šiandien projektą teikia socialdemokratai. Parlamentarė Marija Aušrinė Pavilionienė pateikė Eutanazijos įstatymo projektą ir yra pasiryžusi „kovoti su konservatoriais ir Bažnyčia". O kadangi, kaip pati sako, „pasakos apie Kristų jos nedomina", vadovaujasi išimtinai gailestingumu nepagydomai sergantiems ir kenčiantiems. Apie eutanazijos legalizavimą nepraėjus nė savaitei naujame poste prakalbo ir sveikatos apsaugos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė. Kraują stingdančios už žmogaus sveikatą ir orumą atsakingų asmenų idėjos kelia daug kontroversijų ir diskusijų: visuomenė yra pasidalijusi ir skirtingai reaguoja į tokią idėją.
Supainiotos sąvokos
„Atsakydami į klausimą, kas yra eutanazija , privalome vadinti daiktus savo vardais: eutanazija – tai žmogaus nužudymas. Tuomet viskas tampa aišku ir krikščioniui, ir kitos religijos išpažinėjui, ir netikinčiajam. Kiekvienas sutiks, kad atimti gyvybę kitam žmogui (nesvarbu, kokiu tikslu vadovaujantis) yra blogis", - aiškina kun. prof. Andrius Narbekovas, Lietuvos bioetikų komiteto prie Sveikatos apsaugos ministerijos narys, gydytojas, Vytauto Didžiojo universiteto, Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos ir Mykolo Romerio universiteto dėstytojas. Profesorius aiškina, kad iš senovės paimtas terminas „eutanazija" kadaise reiškė gerąją mirtį – artimųjų apsuptyje, su ramia sąžine, sulaukus gilios senatvės, tačiau nebuvo tapatinamas su gyvybės atėmimu užklupus sunkiai ligai.
„Eutanazijos atveju prisiliečiame prie kelių paradoksų. Visų pirma reikalaujame, kad tai gydytojas atliktų eutanaziją, nors gydytojo pašaukimas yra gydyti, o ne žudyti. Antra, nužudžius žmogų namuose dėl tų pačių priežasčių - siekiant sutrumpinti jo kančias – tai jau traktuojama kaip žmogžudystė. Trečia, daugumai žmonių pasisakant prieš mirties bausmę nusikaltėliams, ligotų ir silpnų žmonių atveju norime sudaryti galimybę atimti iš jų gyvybę", - pokalbyje su „Vilniaus krašto savaitraščiu" sakė kunigas profesorius aiškindamas, kad tose šalyse, kur yra įteisinta mirties bausmė, gydytojų bendruomenės priešinasi jos vykdymui, nes tai prieštarauja Hipokrato priesaikai.
Nesusipratimų ir teisinių spragų lavina
Šiandien eutanazijos legalizavimo Lietuvoje šalininkai teigia, kad šį veiksmą galima būtų atlikti tik pageidaujant pačiam žmogui, kuris visiškai sąmoningai ryšis tokiam žingsniui. Pacientas taip pat privalo turėti psichiatro pažymą, kad yra psichiškai sveikas, o atitinkama gydytojų komisija turi konstatuoti, kad jo sveikatos būklė yra beviltiška ir medicina yra bejėgė prieš jo skausmą. Prieš keliolika metų eutanaziją legalizavusių šalių patirtis rodo, kad yra daug piktnaudžiavimo. Pavyzdžiui, Belgijoje jau leidžiama vaikų eutanazija, o juk, kaip žinoma, vaikai patys negali išreikšti savo valios. Kitas klausimas liečia komos būsenos ligonius, kurie niekada neišreikš savo valios aiškiai ir sąmoningai, o atjungti nuo dirbtinio maitinimo aparatūros mirs nuo bado.
Niurnbergo procese eutanazija buvo pripažinta vienu baisiausių nusikaltimų, kuriuos buvo padariusi nacistinė Vokietija. Koncentracijos stovyklose esesininkai nuspręsdavo, kad šansą išgyventi turi tik jauni ir sveiki asmenys. Šiandien šis palyginimas eutanazijos šalininkams kelia pasipiktinimą.
„Nebijau šio apibūdinimo – velniškai ekonomiška ir velniškai nežmogiška. Dar buvęs sveikatos apsaugos ministras Vytenis Povilas Andriukaitis siūlė paliatyviosios slaugos laiką stacionare sutrumpinti nuo keturių iki dviejų mėnesių, o juk žinome, kad esant lėtinei ligai tie du mėnesiai – tai praktiškai nieko", - aiškina kun. prof. A. Narbekovas pabrėždamas, kad eutanazijos legalizavimas užtikrins visų pirma ekonominę naudą. Anot profesoriaus, reikia būti velniškai gudriam, kad pateiktum eutanaziją „patraukliai", įkalbėtum žmogų, kad tai – jo labui ir taip, kad žmogus pats to paprašytų. Kita vertus, anot kunigo, kita eutanazijos tiksline grupe galėtų tapti neįgalūs, sunkiai sergantys žmonės, kurių išlaikymas yra brangus ir... „neapsimoka".
Žiūrėjimo kryptys
Taigi, ar eutanazija užtikrina gerą mirtį ir yra alternatyva kančiai? Ieškodama atsakymo į šį klausimą, o veikiau norėdama prisikapstyti iki problemos, kodėl ir kam mūsų visuomenėje inicijuojama diskusija šia tema, esmės peržengiau Vilniaus pal. kun. Mykolo Sopočkos hospiso slenkstį. Juk hospiso idėja kilo kaip alternatyva eutanazijai, o imdamasis veiksmingos kovos su skausmu personalas stengiasi daryti viską, kad užtikrintų nepagydomai sergantiems ligoniams orų perėjimą iš gyvenimo į amžinybę.
„Eutanazijos šalininkai apie kančią ir ligą kalba taip, tarsi jos menkintų žmogiškąjį orumą. Šiandien pasikeitė žiūrėjimo kryptys – žiūrime į save. Todėl viskas, kas yra našta, kas trukdo mūsų jausmui jaustis svarbiam, mūsų troškimui gauti, turi būti pašalinta. Ligotas žmogus tikisi mūsų įsipareigojimo, mūsų atsidavimo, mūsų dėmesio, todėl yra mums „neparankus", tad marginalizuojame jį – geriau būtų jo atsikratyti", - aiškina Vilniaus hospiso direktorė sesuo Michaela Rak pabrėždama, kad jos keliasdešimties metų darbo su vėžiu sergančiais žmonėmis patirtis rodo, jog niekas jų nenorėjo mirti anksčiau. „Žmonės bijo skausmo ir vienatvės. Jei kas nors sako, kad norėtų mirti anksčiau, reiškia - jis šaukiasi pagalbos ir dar kartą nori išgirsti: esi mums svarbus, nepaliksime tavęs vieno", - sako sesuo.
Hospise dirbantis gydytojas anesteziologas Ronald Lukaševič teigia, kad šiuolaikinė medicina moka suvaldyti onkologinėmis ligomis sergančių žmonių skausmą. „Atėjau į hospisą gydyti skausmo. Kasdieniame gyvenime dirbu intensyviosios terapijos skyriuje, kur mirtis ištinka staiga. Visai kas kita – hospise, kur žmonės gyvena tam tikra prasme su nuosprendžiu, todėl labai svarbu, kad ligotas žmogus neliktų pats vienas su savo liga, nebūtų paliktas likimo valiai. Svarbus aplinkinių palaikymas, pokalbiai, ganytojiškas darbas. Tik tokiu būdu galime ir privalome užtikrinti orų išėjimą nepagydomai sergantiems ligoniams, o ne siūlydami jiems mirtiną injekciją", - tikina gydytojas.
Pašnekovai pabrėžia, kad labai svarbu padėti šeimoms, kurios susiduria su savo artimųjų kančia, jų neįgalimu. Todėl būtina steigti paramos centrus, kad ligoniai nebūtų palikti tik patys sau.
Kiek turi trukti gyvenimas?
„Sveikata nėra svarbiausia", - šį sakinį Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Taikos Karalienės (Naujosios Vilnios) parapijos tikintieji ne kartą yra girdėję iš savo klebono kun. prelato Voicecho Gurlickio, kuris per įvairius pamokslus primena, kad krikščionio gyvenimo tikslas ir prasmė yra dangus.
Šeimos, kurios susiduria su savo artimųjų kančia, neįgalius vaikus auklėjantys tėvai visada pabrėžia, kad nė už ką gyvenime jų neišsižadėtų ir jau tikrai jiems nesuvokiamas yra gyvenimo trumpinimas eutanazija.
„Tokios idėjos gali kilti tik žmogui, kurio aplinkoje nėra kenčiančio, ligoto žmogaus", - teigia Franciška Kovalevska, kurios vyras jau 18 metų yra ištiktas komos. - Slaugyti vyrą padeda visa šeima. Yra sunku, tačiau kol jis gyvena, yra vilties, kad bus geriau. Juolab kad būna, jog tokie žmonės pabunda. Be to, tikrai niekas iš mūsų negalėtų gyventi ramiai, jei nuspręstų, jog Piotras jau turėtų nebegyventi." Anot Franciškos, apie žmogaus gyvenimą, kiek jis yra reikalingas šiame pasaulyje ir kiek turi trukti, kitas žmogus neturi teisės spręsti.
„Dažnai girdime argumentą, neva ligos atveju žmonės nenori būti našta savo vaikams. Rūpinimasis ligotu žmogumi formuoja asmenybę, moko jautrumo, o mes visa tai norime atimti iš jaunos kartos, kad gyventų vien tik sau ir savo malonumui", - svarsto hospise dirbantis anesteziologas.
Tuo tarpu viena jo pacienčių Irena Ragainienė, kuri jau 7 metus kovoja su onkologine liga, teigia, kad tikrai nenorėtų trumpinti sau gyvenimo. Kodėl? Nes hospise ja labai gerai rūpinamasi ir jai norisi gyventi. Kita vertus, nenorinti trukdyti Dievo planų. „Kiek Dievas davė, tiek žmogus turi gyvento. Kitaip negalima", – su šypsena sako senolė.
Liga nenubraukia žmogaus
Janina Gryškevič, su cerebraliniu paralyžiumi gimusio dabar jau 35-kiamečio Andžejaus mama, neįsivaizduoja, kaip galima nemylėti savo vaiko dėl ligos. „Andžejaus negalia – tai mums su vyru savotiškas iššūkis. Džiaugiamės sūnumi ir neįsivaizduojame sau gyvenimo be jo", - sako ponia Janina pabrėždama, kad valstybė turėtų skirti daugiau dėmesio teisiniam reguliavimui teikiant reikalingą pagalbą šeimoms, globojančioms ligotus ar neįgalius asmenis. „Kai gimęs sūnus gulėjo naujagimių intensyviosios terapijos skyriuje, kelis kartus mačiau, kaip gydytojai vežė aparatūrą jam reanimuoti. Drebėjau iš baimės dėl jo išgyvenimo. Tuomet išgirdau „paguodos" žodžius iš darbuotojos, kad esu kvaila, jei bijau dėl jo gyvybės, juk ateityje galiu turėti sveikų vaikų. „Kokia ji kvaila", – tuomet pamaniau. - Juk vaikas, net ir neįgalus, yra man viskas", - prisimena J. Gryškevič.
Kiekvienas, kas bent kartą lankėsi Nemenčinės neįgaliųjų dienos užimtumo centre, susitiko ten su Jareku Gasiancevu – energijos kupinu ir dėl susitikimo su kiekvienu žmogumi besidžiaugiančiu žmogumi. Genetinė liga – Dauno sindromas – netrukdo Jarekui būti mylimam ir mylėti kitus. „Turiu prisipažinti, kad pirmaisiais metais gėdijausi sūnaus ligos. Mūsų šeimoje trūko žmogaus, kuris patartų, pasakytų, kaip su tuo gyventi. Šiandien, kai priimu sūnų tokį, koks jis yra, didžiuojuosi juo ir džiaugiuosi, kad yra su mumis", - kalbėjo R. Gasianceva.
Gyvybės sargyboje
Pagrindinis eutanazijos šalininkų argumentas – žmogus turi teisę oriai pasitraukti iš gyvenimo, kai yra nepagydomai sergantis ir nenori dėl to fiziškai ir psichiškai kentėti. Tačiau kodėl taip lengvai pamirštame pagrindinę žmogaus teisę – teisę gyventi? Prisiminus dabartinės sveikatos apsaugos ministrės R. Šalaševičiūtės darbo Seime metus, jos pozicija dėl abortų legalizavimo buvo vienareikšmė: „taip" - negimusių vaikų žudimui. Galima teigti, kad Lietuvoje šiandien skina sau kelią mirties ideologija", - sako LLRA atstovaujantis Seimo narys Zbignev Jedzinski, ir nebijo sakyti, kad už siūlymo legalizuoti eutanaziją slepiasi toli pažengęs pragmatizmas taupyti lėšas silpniausiųjų sąskaita.
2008 m. Seimui buvo pateiktas europarlamentaro, LLRA pirmininko Valdemaro Tomaševskio parengtas Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymo projektas. Tuomet jam buvo pritarta Žmogaus teisių komitete ir balsuojant dėl jo Seime po pateikimo. Šiandien Lietuvos lenkų rinkimų akcijos parlamentarai vėl kelia šį klausimą. Per pavasario sesiją Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymo projektui buvo pritarta po pateikimo. Šis rezultatas pranašauja, kad visuomenė pastebi žmogaus gyvybės vertę ir orumą.
Kur yra Dievas?
„Mūsų gyvenimo - individualaus ir visuomeninio - stuburą Dievas lygina ant kryžiaus. Jei gerai tai suvoksime, neklausime kodėl, tik pakeisime jį į kaip. Kaip gyventi, kad geriau mylėčiau, geriau tarnaučiau, padaryčiau taip, kad mano artimo gyvenimas taptų gražesnis? - svarsto hospiso direktorė.
„Niujorke, „Ground Zero" zonoje, kur kadaise stovėjo 2001 m. rugsėjo 11 d. per teroristų atakas sunaikinti du „World Trade Center" dangoraižiai, yra memorialas žuvusiems atminti. Tarp daugybės ant lentelių parašytų citatų, yra ir klausimas, panašus į tą Aušvice, kur buvo Dievas, jei leido įvykti tokiai nelaimei. O šalia yra atsakymas kažkurio iš gelbėjimo akcijos narių: „Buvo, tik mes Jį iš čia anksčiau išvarėme." Visuomenių gyvenimas rodo – jei išvarome Dievą, tuomet sugebame prišaukti teroristų išpuolius ir karus. Kurdami istoriją pagal savo, o ne Dievo logiką, teigiame, kad klaidingai suvokiamos laisvės erdvėje turime teisę daryti įvairius dalykus – taip pat ir spręsti apie kažkieno gyvenimą. Visos valstybės ir vyriausybės funkcijos turi būti tarnystės funkcijos, turi tarnauti žmogaus labui čia, žemėje ir amžinybėje. Steigiame prieglaudas beglobiams gyvūnams, o žudysime žmones? - svarsto sesuo Michaela tikėdama, kad Lietuvos visuomenė niekada nepritars žmones žudantiems įstatymams.
Teresa Vorobej
Autorės nuotr.
