Kalėdų pradžia ir jų šventimas skirtingose aplinkose
Kalbėdama apie Kalėdas ir apie tai, kada prasidėjo jų šventimas Lietuvoje, istorikė pirmiausia pažymi, kad Kalėdos yra religinė šventė: „Istorinėse Lietuvos teritorijose, kurios buvo krikščioniškos, kaip kad dabartinės Ukrainos ar Baltarusijos teritorijos, Kalėdos buvo švenčiamos jau XIII a. Kalbant apie dabartinę Lietuvos teritoriją, vadinamąją „Lithuania proper“, joje taip pat buvo krikščionių. Prisiminkime Gedimino laiškus, kuriuos rašė krikščioniškos bendruomenės nariai Vilniuje. Be abejo, mes žinome ir apie stačiatikes Algirdo žmonas bei jų dvaro aplinką. Tad Kalėdos dar pagoniškoje Lietuvoje buvo švenčiamos mažose bendruomenėse, dažniausiai valdovo aplinkoje. Tačiau, deja, neturime šaltinių apie tai, kaip galėjo atrodyti Kalėdos valdovo dvare, kai viena pusė buvo krikščioniška, o kita ne, nes prie valdovo stalo buvo pasiekiama įvairių susitarimų. Galėjo būti, kad tik kunigaikštienės dvaro pusė šventė Kalėdas su joms priklausiusiomis liturgijomis. Vėliau su Lietuvos krikštu ir christianizacija Kalėdos pasiekė visus socialinius sluoksnius.“
Skirtinguose socialiniuose sluoksniuose susiformavo skirtingos Kalėdų tradicijos, tačiau prof. I. Vaišvilaitė atkreipia dėmesį, kad religinis aspektas, nors taip pat skirtingai išgyventas, buvo jungiantis: „Labai svarbus ir visiems laikams būdingas akcentas yra tai, kad Kalėdos užbaigdavo pasninką. Jei kalbame apie valstiečius, kuriems bažnyčia buvo gana toli, tai Kūčios būdavo minimos namuose. Iš tos aplinkos mes turime išlikusius etnografinius papročius, tokius kaip šieno laikymas ant stalo, po staltiese. Tai turėjo priminti ėdžias, kuriose buvo paguldytas naujagimis Jėzus, nes jo tėvai negavo vietos užeigoje ir turėjo glaustis ten, kur buvo laikomi gyvuliai. Taip pat dvylikos patiekalų ruošimas ar pasakojimai apie prabylančius gyvulius. Kūčių vakarą kaime buvo privaloma nusiprausti. Būdavo buriama į šaltą vandenį pilant vašką ar šviną, o iš susiformavusių figūrų spėdavo ateitį. Taip darydavo ir su traukiamais šiaudais. Kitą dieną, gruodžio 25-ąją, būdavo važiuojama į bažnyčią, o grįžus iš jos prasidėdavo šventimas. Valgytas įvairesnis maistas, kuris net ir dabar priklauso nuo regiono. Per Kalėdas būdavo prisimenami mirusieji, galvota, kad vėlės ateidavo pavalgyti. Tai yra gana plačiai paplitęs paprotys, toli ir už Lietuvos ribų. Teko su tokiais dalykais susidurti ir graikiškojoje Italijos dalyje. Be to, jeigu žinodavo, kad kas nors yra visiškai vienas, tas vienišius būdavo kviečiamas prie stalo. Tokios Kalėdos būdavo būdingos valstietiškoje aplinkoje“, – pasakoja kultūros istorikė.
„Miestietiškoje ir dvaro aplinkoje Kūčių vakarienė dažnai nebebūdavo paremta pasninku. Mieste bažnyčia būdavo arti, tad eita į vakarines šv. Bernelių mišias, o grįžus po jų, vykdavo prabangios kalėdinės vaišės. Tad mieste Kalėdos prasidėdavo dar gruodžio 24 d. vakarą. Iš XIX a. Lietuvos dvarininkų prisiminimų žinome, kad Kalėdos buvo švenčiamos su alkoholiu, su vynu. Žinoma, buvo daug žuvies, bet taip pat galėjo būti ir mėsos. Visi kaimiškieji būrimai dvare ir mieste greičiausiai nebuvo praktikuojami. Būtent XIX a. Europoje įvyksta lūžis, kai Kalėdos tampa mums dabar atpažįstama švente. Jos sukomercinamos, Lietuvos dvaruose pradedamos puošti eglutės ir keičiamasi dovanomis. Kalėdos su dovanomis susiformavo Europos miestų aplinkoje ir ši tradicija į Lietuvą atėjo iš vokiškai kalbančių kraštų.“
Kodėl puošiame eglutes?
Istorikė pasakoja, kad per Kalėdas puošti eglutę sugalvojo ne kas kitas, o Martinas Lutheris ir tai yra protestantiškas atributas: „Pasak M. Lutherio, per Kalėdas reikia prisiminti Išganymą šeimos ir bendruomenės aplinkoje. Per Kalėdas minimas Įsikūnijimo įvykis, kai iš rojaus ištremta žmonija grįžta į Dievo meilės glėbį. Dievas gelbsti, kaip ir buvo pažadėjęs Adomui ir Ievai. Tad M. Lutheris sugalvojo, kad reikia puošti kažką panašaus į gyvybės medžio, augusio rojuje, vaizdinį. Taigi amžinai žaliuojanti ir amžinai gyva atrodė ir vis dar atrodo eglutė. XVI a. ji buvo puošiama obuoliais ir nekonsekruotomis (nepašventintomis) ostijomis. Vėliau, kartu su Kalėdų komercija, XIX a. ši tradicija išsiplėtojo. Eglutės buvo puošiamos burbulais ir tikrais vaisiais, bet ant viršaus būtinai turėjo būti žvaigždė ar angelai. Pamažu Kalėdos sekuliarizavosi ir ant eglutės buvo pradėti kabinti žaisliukai, kurie vaizdavo įvairius dalykus, susijusius su žmogaus veikla. Tai galėjo būti šokio batai, pačiūžos ar įvairių profesijų atributai. Kai eglutė atsirado kaime, buvo daromi šiaudiniai žaisliukai ir jais puošiama. Lietuvos kaime eglutė pasirodė labai vėlai. XX a. pradžioje, per Pirmąjį pasaulinį karą, eglutės puošimas jau buvo įsitvirtinęs Lietuvos miestuose ir dvaruose, bet tik tarpukario Lietuvoje ši tradicija pasiekė valstiečių namus. Daugiausia per švietimą, mokyklas ir per įvairiausių katalikiškų organizacijų veiklas.“ Istorijos fakulteto dėstytoja priduria, kad Vatikane ir Romoje Kalėdų eglutė atsirado visai neseniai. Pirmąją ją pastatė popiežius Jonas Paulius II XX a. 10 dešimtmetyje.
Sovietinės Kalėdos ir jų kaita
Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedros profesorė atkreipia dėmesį, kad po Antrojo pasaulinio karo sovietinėje Lietuvoje vyko atvirkštinis procesas nei prieš tai nepriklausomoje Lietuvoje. Kartu su masine urbanizacija, kai žmonės bėgo nuo tremties ir kolektyvizacijos praradę pragyvenimo šaltinį, valstietiškos Kalėdos ir Kūčios persikėlė į miestą: „Kadangi žemė buvo atimta, tai valstiečiai susikėlė į miestus ir atsivežė savo Kalėdų šventimo būdą. Tada jau toliau galima kalbėti apie Kalėdų sekuliarizaciją, kuri iš dalies buvo priverstinė. Sovietų Sąjungoje nebuvo galima nusipirkti eglutės iki maždaug gruodžio 29–30 d., nes pagrindine viešai švenčiama žiemos švente tapo Naujieji metai. Stačiatikiams tai nesudarė problemų, nes jie Kalėdas ir dabar švenčia sausio 6 d. Kalėdų senelį, kuris, sakyčiau, atėjo iš vokiškos arba prancūziškos kultūros ir galbūt mieste ir dvaruose buvo žinomas jau nuo XIX a., pakeitė Senis Šaltis. Kai kuriuose Lietuvos kaimuose buvo ir Kalėdų boba. Papročiai keitėsi taip pat, pirmiausia per mokyklas. Tad ką padarė sovietija – Kūčias atskyrė nuo religijos. Vienas iš įdomesnių indikatorių buvo tai, kad į Kūčias pradėta žiūrėti kaip į liaudišką paprotį. Vienaip ar kitaip buvo pradėta ryškinti pagoniškus elementus. Sovietmečiu Kalėdos buvo namų šventė, o viešumoje jų nebuvo. 1989 m. tuometinis užsienio lietuviams skirtas laikraštis, kurio vyriausiasis redaktorius buvo Algimantas Čekuolis, išspausdino jo straipsnį apie Kūčias ateisto šeimoje. Vienu žodžiu, tai buvo tokia Kūčių legitimacija ir dabar per tuos 30 metų Kūčios labai smarkiai išsikėlė iš religinės erdvės į viešąjį ir komercinį gyvenimą.“
Apibendrindama Kalėdų kaitą, prof. I. Vaišvilaitė pažymi, kad labiausiai Kalėdos keitėsi per papročius, kurie dėl gyvenimo būdo pasikeitimo išnykdavo ar atsirasdavo naujai. Pasak jos, pastoviausia tradicija išliko ta, kad vis dėlto Kalėdos yra šeimos šventė. „Net dar neturintys savo šeimų vaikai aplanko tėvus, o vienas iš naujesnių dalykų Lietuvoje –tai įstaigų šventės. Kalėdinis meniu pasikeitė. Ankščiau buvo galima labiau apsivalgyti per Velykas, nes jos būdavo riebesnės, bet dabar ir Kalėdos pasidarė gausesnės. Be to, Kalėdų šventimas visiškai persikėlė į advento laikotarpį, kas anksčiau buvo laukimo, tylos ir ramybės laikas. Prieš tai pagrindiniai šventimai, kaip įvairūs karnavalai ar vakarėliai, vykdavo sausį. Vis dar vyksta garsusis Vienos pokylis, kurio tikslas būdavo į visuomenę įvesti vedybinio amžiaus jaunuolius. Tad tokie baliai būdavo savotiškas Kalėdų tęsinys. Bet pagrindinis skirtumas nuo praeities – vartojimas. Kalėdos yra džiaugsmo šventė ir dabar ji patiriama per vartojimą bei dovanas. Kalėdos tapo ryškiu verslo modeliu, džiaugsmo komercija, bet tai savaime nėra blogai“, – apibendrina profesorė.
Mandarinai ir kalėdaičiai
Pasak istorikės, viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl per Kalėdas valgomi citrusiniai vaisiai – mandarinai ar apelsinai, yra būtent jų skynimo sezonas: „Apie ankstesnius laikus galima pasakyti, kad tik valdovo dvaras galėdavo citrusų gauti. Pavyzdžiui XVII a. turtingiausi sluoksniai, kaip Radvilos, mėgo ir atsiveždavo parmezano sūrio ir austrių, o jos yra kalėdinis maistas Prancūzijoje. Valdovų rūmuose ir kituose Vilniaus XVII a. kultūriniuose sluoksniuose archeologai aptinka austrių kriauklių, o citrusų kauliukai dar nebuvo užfiksuoti. Mandarinai kalėdinio rinkinio dalimi tapo tarpukario Lietuvoje, o sovietmečiu paplito masiškai. Šalia tuometinių maisto davinių, dažniausiai sukombinuotų įstaigoms, buvo galima nusipirkti daugiausia iš Egipto atvežtų mandarinų. Dar vienas įdomus dalykas – kad nenuskinti citrusai negenda. Tad ne vien mandarinai, bet ir apelsinai būdavo Kalėdų atributas.“
Iš išlikusių kalėdinių tradicijų Lietuvoje profesorę labiausiai stebina kalėdaičių laužymas. „Dalis žmonių, kurie net nėra religingi, vis dar eina į bažnyčią parsinešti kalėdaičių. Tik pas mus ir Lenkijoje ši tradicija vis dar gyvuoja. Apskritai dabartinis mūsų Kalėdų šventimas yra artimiausias Lenkijai ir vakarų Baltarusijai. Yra tekę kalbėti, kad kitose šalyse kadaise buvo kalėdaičio dalijimosi tradicija, bet neišliko iki šiandienos. Mes Lietuvoje jau nuo XVIII a. turėjome plotkelių kepimo formas, kurias naudojo bažnyčių zakristijonai, kepdami kalėdaičius. Ši tradicija yra labai unikali“, – džiaugiasi istorikė.
Pabaigoje paklausta, ką jai reiškia Kalėdos, prof. I. Vaišvilaitė atsako esanti advento žmogus: „Man visas gruodis iki Kalėdų yra advento ramybė ir daugiau buvimo namuose laikas. Gruodžio viršūnė yra Kalėdos, kartu su labai gražiu tarpušvenčiu, kuris tęsiasi iki Trijų karalių šventės. Kalėdos man yra galimybė susisiekti ir prisiminti draugus, kurie yra toli. Iki šiol ranka rašau kalėdinius atvirukus ir juos siunčiu. Dažnai žmonės man sako, kad tai vienintelis atvirukas, kurį jie gavo per visus metus. Tad Kalėdos man yra šviesos, draugystės ir žmogiško ryšio šventė. Tai man yra labai svarbu“, – prisipažįsta prof. I. Vaišvilaitė.
