„Esame žmonės ir visi jausmai, kuriuos jaučiame, yra natūralūs. Kartais užtenka tik pabūti šalia vaiko“, – sako J. Baltuškienė. Profesinių kompetencijų tobulinimo centro surengtoje atviroje paskaitoje ji mokė socialinius darbuotojus, kaip bendrauti su nuo karo Ukrainoje pabėgusių šeimų vaikais.
Anot J. Baltuškienės, suaugusieji, bendraudami su nelaimėje ar krizėje atsidūrusiais vaikais, dažnai kartoja savo pačių tėvų klaidas ar visuomenėje vyraujančius gedinčių vaikų raminimo mitus. Remdamasi John W. James Russell Friedman knyga „Kai sielvartauja vaikai“, ji atkreipia dėmesį į šešias pagrindines suaugusių elgesio klaidas. Jų, pasak psichologės, reikia atsikratyti. Nesvarbu kokio amžiaus vaikai bebūtų – darželinukai ar paaugliai, bendrauti su jais reikia empatiškai: matant, priimant, o svarbiausia – gerbiant visus jų jausmus.
1 klaida. Neliūdėk!
„Viskas bus gerai. Juk dabar saugu“, – taip dažniausiai sakoma vaikui, kai jis išsigąsta, verkia, nerimauja. Anot psichologės, taip kalbėti – tai tas pat, kas liepti vaikui nebejausti. Taip, sunku matyti vaiką kančioje, bet negalima nuneigti vaiko jausmo. Dar viena klaida, kurią daro suaugusieji, kad vaikas pamirštų skausmą – ima vaiką linksminti. Ko labiausiai reikia – buvimo šalia ir pagarbos vaiko jausmui.
2 klaida. Tai, ko netekai, pakeisk kuo nors kitu!
Pavyzdžiui, vaikas netenka augintinio, verkia, pergyvena. Arba – liūdi dėl namuose palikto mylimo žaislo. Suaugusieji, norėdami sumažinti vaiko kančią, sako: „Neliūdėk, nupirksime naują“. Vaikas sutrinka, jis norėtų to naujo, bet jis vis dar išgyvena dėl senojo netekties. Vaikas turi teisę liūdėti, išbūti netektį. Suaugusieji turėtų raminti vaiką, sakydami jam: „Ir man liūdna, kad taip atsitiko“.
Siūlymas pakeisti sena kažkuo nauju, „sako“ vaikui: „Užgniaužk savo jausmus“. Vaikai pasitiki suaugusiais, pradeda slėpti savo jausmus, neišmoksta susigyventi su netekties situacija. Vėliau, būdami patys suaugę, neišmokę išbūti su netektimi, daro skubotus sprendimus. Pavyzdžiui, išsiskyrę su mylimu žmogumi, kuria skubotus santykius su kitu.
3 klaida. Slėpk savo sielvartą!
Kartais tėvai suformuoja vaikams požiūrį, kad sielvarto nereikia rodyti. Tuomet vaikas lenda po lova, slepiasi, nerodo liūdesio tėvams, kad negautų barti ar negirdėtų tėvų priekaištų, ko jis toks nelinksmas. Tėvai sako: „Tu trikdai kitus savo liūdesiu, eik ir vienas paliūdėk“. Suaugusiems sunku, kai vaikas liūdi, tačiau jie taip pat turi gerbti vaiko jausmus ir norą liūdėti. Geriausia būti šalia, paguosti, nelinksminti. Vaikui, kaip ir suaugusiajam, liūdesio metu reikia kito žmogaus supratimo, palaikymo, o ne linksminimo.
4 klaida. Būk tvirtas!
Labai dažnai suaugusieji vaikams kartoja, kad jie turi būti tvirti. Vaikas, tai girdėdamas pasitiki suaugusiu, jis nori būti tvirtas, rūpintis jaunesniais broliais ar liūdinčia, prastai besijaučiančia mama. Taip, ištikus netekčiai ar krizei, pavyzdžiui, pabėgus nuo karo su mama, o tėčiui likus karo zonoje, vaikai nori prisiimti suaugusiojo vaidmenį. Tačiau toks vaidmuo, tenkantis vaikui, yra ne jo jėgoms. Vaidmenimis šeimoje reikia dalintis. Kad ir kokia skausmo prislėgta atrodytų vaiko motina, ji vis tiek yra sprendimus priimantis asmuo, sukuriantis vaikui saugumo jausmą. Vaikas turi žinoti, kad suaugę, esantys šalia, žino, ką reikia daryti ištikus nelaimei.
5 klaida. Imkis veiklos!
Eik dirbti, sportuok, ruošk pamokas, veik, veik, veik. Šios klaidos labai sunku atsikratyti. Veikla iš tiesų nėra blogai. Ji nukreipia dėmesį nuo skausmo, padeda atsikratyti liūdnų minčių, neįkristi į depresiją. Bet jei yra per daug veiklos ir vaikui nebelieka erdvės, kurioje galima pakalbėti apie savo išgyvenimus, jei nelieka laiko pabūti su mama ar tėčiu, ji nebepadeda.
Užsiimant kažkokia veikla, palengvėja tuo momentu, tačiau kai veiksmas baigiasi, vėl tampa blogai. Todėl svarbu išbūti, išjausti skausmą. Suaugusiojo užduotis – stebėti savo vaikus: ar jie ne per daug užsiėmę, ar jie turi laiko išbūti. Geriausia būti kartu su vaiku, kalbėti apie tai, kaip jis jaučiasi. Nereikia bijoti liūdesio.
6 klaida. Laikas gydo visas žaizdas!
Ši klaida turi pagrindimą, nes laikui bėgant skausmas palengvėja, o liūdesys nurimsta, galima laisviau kvėpuoti. Tačiau žaizdas gydo ne laikas, o veiksmai, kurie buvo atlikti laikui bėgant. Jei nieko nedarysi, laikas pats liūdesio nepanaikins ir žaizdos neužgydys. Reikia skirti dėmesio vaikui, padėti jam išliūdėti, nukreipti kažkokioms veikloms, neskubėti linksminti. Vaiką stebintys suaugusieji patys pamatys, kaip laikui bėgant skausmas rimsta. Kada įvyksta lūžis, jau galima siūlyti vaikui imtis kažko naujo, eiti toliau.
