Padėjo kitiems ir vieną dieną pagalbos prireikė pačiam
Lietuvos Raudonojo Kryžiaus savanoris Jaunius pasidalino unikalia istorija, kai gerumas jam grįžo bumerangu. „Mano savanorystės kelionė Lietuvos Raudonajame Kryžiuje prasidėjo 2021 metų pradžioje, kai dėl pandemijos turėdami laisvo laiko su buvusiu draugu nusprendėme jį skirti savanoriaujant Santarų klinikose. Aš savanorystę laikau vienu svarbiausių sveikos visuomenės bruožų, todėl ir pats atsidūriau Lietuvos Raudonajame Kryžiuje“, – pasakoja Jaunius.
2022 m. prasidėjus karui Ukrainoje, Jauniaus savanoriška veikla tęsėsi toliau. Dėl kalbos barjero jis tiesiogiai ukrainiečiams padėti negalėjo, tačiau aktyviai dalyvavo higienos ir miegmaišių ukrainiečiams rinkimo akcijose. „Savanoriaudamas šiose veiklose supratau, kiek daug iš tiesų mūsų aplinkoje yra empatiškų žmonių, šios patirtys mane tikrai įkvėpė“, – sako savanoris. Po miegmaišių rinkimo akcijos, gruodžio mėnesį Jaunius išvyko į Gran Kanariją ir Kūčių išvakarėse nutiko nelaimė – Jaunius iš antro aukšto iškrito pro langą ir patyrė daugybinius – net 9 lūžius. Buvo pažeistas ir stuburas – lūžo vienas slankstelis. Tada Jaunius susidūrė su daugybe sunkumų, vien komunikuoti su medikais buvo sudėtinga dėl to, kad jie kalbėjo tik ispaniškai.
„Laimingo atsitiktinumo dėka Lietuvos Raudonojo Kryžiaus darbuotoja Rusnė socialiniuose tinkluose pamatė, kokia nelaimė mane ištiko ir, kad mano draugas prašo pagalbos pargabenant mane atgal į Lietuvą. Lietuvos Raudonasis Kryžius tiesiogiai kreipėsi į Ispanijos Raudonąjį Kryžių ir sureaguota buvo labai greitai – Ispanijos Raudonojo Kryžiaus specialistia pradėjo lankyti mane ligoninėje, teikė visą reikalingą informaciją, padėjo vertėjaujant ir galop Ispanijos Raudonasis Kryžius pasirūpino mano transportavimu iš ligoninės į privatų lėktuvą, kuriuo buvau parskraidintas namo į Lietuvą. Čia buvau operuotas ir pagydytas. Esu beprotiškai dėkingas visiems prisidėjusiems prie mano gelbėjimo. Jei ne man suteikta pagalba, nesu tikras, kad šiandien čia taip tvirtai stovėčiau ant savo kojų“, – įspūdinga ir laimingai pasibaigusia istorija, kai gerumas sugrįžo atgal, dalinosi savanoris Jaunius.
Savanorystė padėjo išgelbėti ne vieną gyvybę
Buvęs Šiaulių, o šiuo metu Kauno skyriaus savanoris Edvinas, mokantis bendruomenes pagrindinių pirmosios pagalbos įgūdžių, dalinosi istorijomis, kuomet jam pavyko išgelbėti žmonių gyvybes. Kaip ir daugelis LRK savanorių, Edvinas daug laiko praleido teikdamas ukrainiečiams pagalbą ukrainiečių registracijos centre. „Per pietų pertrauką pas mane atbėgo kita savanorė ir pasakė, kad salėje nukrito vaikas. Nubėgau prie mažo ukrainiečio berniuko, nieko nelaukdamas ėmiau klausinėti apie situacijų tėvų ir tada supratau, kad greičiausiai vaikas sąmonės neteko dėl milžiniško nuovargio. Greitai ėmiausi veiksmų, sugirdžiau vaikui saldžios arbatos ir visai netrukus berniukas atsigavo“, – pasakoja Edvinas.
Kita istorija, kai teko gelbėti žmogaus gyvybę, savanoriui nutiko darbe. Kauno oro uoste diabetu ir epilepsija sergantis keleivis prarado sąmonę dėl padidėjusio cukraus ir jį ištiko epilepsijos priepuolis. Kai Edviną kolegos pakvietė suteikti pagalbą, vyras jau buvo atsigavęs, tačiau jam vis dar buvo reikalinga pagalba. Savanoris suleido vyrui vaistų ir perdavė jį medikams. „Mano didžiausias noras, kad kuo daugiau žmonių žinotų, kaip suteikti pirmąją pagalbą ir gebėtų tai padaryti. Daugelis bijo artintis, kai žmogų ištinka nelaimė ir lieka nuošaly. Mokėjimas suteikti pagalbą gali išgelbėti gyvybę“, – įsitikinęs Edvinas.
LRK Jaunimo programos Klaipėdoje savanorė Auksė pasakojo, kad savanorystė padėjo išgelbėti jos močiutės gyvybę. Netikėtai nuvykus pas savo močiutę Auksė pastebėjo, kad ji elgiasi kaip nesava: kalba nesuprantamais žodžiais, skundėsi galvos skausmu. Auksė, iš savanorystės patirties žinodama pirmosios pagalbos pagrindus, greitai identifikavo, kad močiutę ištiko insultas. Nieko nelaukusi paskambino mamai, tada pamatavo močiutei spaudimą, temperatūrą ir įsitikino, kad požymiai iš tiesų yra bylojantys apie insultą. Galop močiutė atsidūrė ligoninėje ir jos gyvybė buvo išgelbėta. „Žinojau pirmosios pagalbos teikimo teoriją, tačiau su tuo susidurti praktikoje – visai kitoks jausmas“, – prisipažįsta Auksė. Ji sako, kad gyvenime yra aktyvus žmogus ir kai pradėjo savanoriauti, net jos mokytojos stebėjosi ir sakė neįsivaizduoja, kaip Auksė viską suspėja. „Aš ir pati neįsivaizduoju“, – prisipažįsta ji. „Atėjau savanoriauti į Lietuvos Raudonąjį Kryžių galvodama, kad neturiu laiko ir pati dvejojau, kaip ilgai užsiimsiu savanoryste. Tačiau greitai supratau, kad savanorystė yra puikiai suderinama su mokslais ir kuo daugiau darai – tuo daugiau suspėji“, – pasakoja savanorė, jaunesniems arba bendraamžiams moksleiviams vedanti pamokas, kuriose moko pagrindinių pirmosios pagalbos įgūdžių.
Kitas Jaunimo programos savanoris Domantas pasakoja, kad jį į savanorystę LRK atvedė vienas nelaimingas nutikimas, kuomet Naujųjų metų išvakarėse leidžiant fejerverkus, petarda sprogo jo tėčio rankose. Visi aplinkiniai buvo panikoje, kadangi visur buvo pilna kraujo, niekas nežinojo, ką daryti. „Iškviečiau greitąją pagalbą ir atlikau veiksmus, kuriuos telefonu liepė daryti operatorė. Sulaukėme medikų ir tada supratau, kad man tikrai metas išmokti teikti pirmąją pagalbą, nes mes nė vienas nežinome, kada jos prireiks“, – pasakoja Domantas. Abu Jaunimo programos savanoriai tvirtina, kad paskui save į savanorystės kelią yra atvedę ne vieną bendraamžį ir yra įsitikinę, kad pirmosios pagalbos mokymas jaunimo tarpe yra būtinas, todėl savo veikloje įžvelgia didelę prasmę ir naudą.
Labiausiai įsiminė savanorystė ukrainiečių registracijos centruose
Daug Lietuvos Raudonojo Kryžiaus savanorių išbandė savanorystę ukrainiečių registracijos centruose ir visi tvirtina tą patį – reikia laiko, kad priprastum prie sielvarto, ašarų, pasimetimo ir nežinios, užvaldžiusios iš karštųjų taškų atvykusius ukrainiečius, bet jauti didžiulę motyvaciją jiems padėti.
Jolita, savanoriavusi ukrainiečių registracijos centre Alytuje pasakoja, kad didžiausią įspūdį jai paliko ukrainiečių dėkingumas. „Ukrainiečiai dažniausiai atvykdavo neturėdami nieko. Registracijos centre mes jiems dalinome būtiniausius daiktus. Apsikabinimai, ašaros akyse ir begalinis dėkingumas – taip atrodė mano savanorystė ukrainiečių registracijos centre Alytuje“, – pasakoja Jolita.
Savanorė Vida, taip pat savanoriavusi Alytaus ukrainiečių registracijos centre pasakoja, kad adaptuotis ir priprasti prie besilaukiančių mamų su vaikais ant rankų ir per ašaras vos galinčių ištarti savo vardus, buvo sudėtinga. Praradusios savo vyrus, o kitos ir vaikus – jos atvyko ieškoti saugaus prieglobsčio ir pagalbos. Vida pasakoja, kad savanorystės dėka užmezgė ne vieną draugystę su ukrainiečiais ir ryšius palaiko iki šių dienų. Vida pasakoja, kad jai labai įsiminė savanorystės diena, kuomet Alytuje buvo suorganizuota ukrainiečių išvyka prie jūros, kurios dalis ukrainiečių dar niekada nebuvo matę. „Vienas ukrainietis atsiklaupęs ant jūros kranto žegnojosi ir verkė, verkė, verkė. Savanoriaudama esu patyrusi labai jautrių akimirkų ir supratau, kad duodama ir darydama kitam gerą, aš esu labai laiminga“, – pasakojo Vida.
Prieglobsčio ir migracijos programos savanoris Paulius dabar daugiausiai savanoriškai moko ukrainiečius lietuvių kalbos. „Galiu pasakyti, kad ukrainiečių motyvacija mokytis lietuvių kalbos mane tikrai įkvepia. Pats vos prieš porą metų grįžau gyventi į Lietuvą po 15 metų migracijos, tad imigranto bėdos, problemos man tikrai yra artimos. Todėl ir pasirinkau padėti ukrainiečiams lengviau integruotis Lietuvoje“, – dalinasi Paulius.
LRK Krizių ir ekstremalių situacijų valdymo programoje Pasirengimo ekstremalioms situacijoms (PES) savanoriai – pasiruošę veikti krizėje, nelaimėje, bet kokioje ekstremalioje situacijoje ir padėti bet kurią savaitės dieną, bet kuriuo paros metu. PES savanoris Elvinas sako, kad labiausiai būti PES savanoriu jį motyvuoja jausmas, kad žmogui gali pagelbėti čia ir dabar. „Man patinka ekstremalios situacijos, kuriose galiu padėti kitiems“, - sako Elvinas. Kita PES savanorė Augustina sako, kad ją labiausiai žavi kokybiškas pasirengimas dirbti ekstremaliose ir neapibrėžtose sąlygose, o PES savanoris Romualdas tikina, kad jo savanorystės varikliukas – adrenalinas. Didžiausią įspūdį visiems PES savanoriams paliko savanorystė ukrainiečių registracijos centruose, kai iš tiesų teko veikti ekstremaliomis sąlygomis. „Buvo tokių savanorių, kurie be miego pagalbą ukrainiečiams teikė ir 30 valandų“, – prisimena PES savanoris Romualdas.
Pranešimo spaudai inf.
