Šiandien gražios sukakties proga jubiliatų atvyko pasveikinti Šalčininkų rajono vicemeras Valdemar Sliževski, Socialinės paramos ir sveikatos apsaugos skyriaus vedėjos pavaduotoja Galina Rogoža, Akmenynės seniūnijos seniūnė Teresa Paškevič ir specialistė Valentina Petrovskaja.

„Graži proga, graži data. Džiugu, kad laikotės tradicijų, puoselėjate šeimos vertybes. Matome gražius namus, kuriuos kūrėte visą gyvenimą. Linkime, kad kiekvieną dieną Jus lydėtų meilė. Meilė, kuri atneša norą gyventi, džiaugsmą. Būkite sveiki, tegul aplink Jus būna tik geri žmonės, šeima dovanoja džiaugsmą, o visi darbai ir planai, kuriuos kartu įgyvendinate, tegul dovanoja gražius vaisius. Geros kloties!“ – pasakė vicemeras Valdemar Sliževski.

Kaip ir priklauso per vestuves, svečius pasitiko muzika! Artima šeimos draugė pasisiūlė pagroti smuiku. Jubiliatai prisimena, kad iki vestuvių jie buvo gerai pažįstami, nes augo gretimuose kaimuose ir lankė tą pačią pradinę mokyklą, kuri tuo metu veikė pono Jano tėvų namuose, tuose pačiuose, kur jie gyvena šiandien. Baigę pradinę mokyklą jiedu išsiskyrė, ponia Miroslava toliau mokėsi Naujakurių kaime, o Jan – Akmenynėje. Tačiau likimas ateityje juos suvedė šokiuose. Ir štai kartą tuose pačiuose šokiuose Jan Klim klausia jam į akį kritusios Miroslavos, ar už jo tekėtų. Merginai buvo svarbu, kad tokiam sprendimui pritartų ir tėvai, todėl būsimas jaunikis turėjo prašyti rankos jos tėvų. Taip ir pasipiršo. Parėjęs namo jis pasisakė savo tėvui apie planus kurti šeimą, o jo tėvas, išgirdęs išrinktosios vardą, pritarė sūnaus pasirinkimui ištaręs vos vieną žodį – „šaunuolis!“. Taip ir susituokė, su tėvų palaiminimu, nes abiem tai buvo svarbu. Ir šiandien jubiliatai pasakoja, kad tėvai, išleisdami juos į savarankišką gyvenimą, mokė gerbti kitus žmonės ir gyventi dorai. To paties Klimai mokė ir savo vaikus – dukterį Luciją ir sūnų Tadeušą.

Po vestuvių jaunieji apsigyveno Vilniuje. Iš pradžių nuomojosi, vėliau gavo butą Fabijoniškėse. Ponia Miroslava 38 metus dirbo Vilniaus miesto savivaldybės administracijoje, jos vyras – vairuotoju. Tačiau kiekvieną savaitgalį kartu su vaikais jie skubėjo pas tėvelius, į savo gimtuosius kraštus, į Bėčiakelnių ir Duksių kaimus. Šienavo, prižiūrėjo daržus, ūkį – viską darė kartu. Kaip ir šiandien.

„Jis pjauna žolę, aš einu iš paskos su grėbliu, – taip apie bendrą gyvenimą pasakoja ponia Miroslava ir prisimena, kad į Bėčiakelnių kaima jie sugrįžo, kai nebeliko tėvelių, o sūnus pasiūlė jiems neapsiriboti keturiomis sienomis ir balkonu.

Taip ir sutarė. Miroslava ir Jan Klimai atvyko gyventi į savo tėviškę ir atvyko iš kartos su visų ūkiu. Laikė karvę, ožką, avis, vištas – viską, kaip kadaise jų tėveliai. Ir šiandien jie rodo savo namų ūkį, kuriame auginamos avys ir vištos, puoselėjami namai ir senovinis sodas, kuriame net 100 obelų prieš daugelį metų pasodino pono Jano tėvelis.

„Laikas pralėkė, praėjo kaip viena diena. Tačiau kartu žinome, kad turime turtą – mūsų vaikus. Šiandien mes švenčiame auksines vestuves, o štai per Jonines tekės mūsų anūkė“, – sako ponia Miroslava.

Akmenynės seniūnijos seniūnė Teresa Paškevič pasidžiaugė, kad Miroslava ir Jan Klim – tai šeima, kuria galima tik nuoširdžiai stebėtis. Visada kartu, visada su šypsena ir visada dirbantys, puoselėjantis namus ir jų aplinką.

Linkime jubiliatams geros kloties, sveikatos ir artimųjų palaikymo, džiaugsmingų akimirkų ir daugiau progų susitikti.

www.salcininkai.lt