Šiandien 65-ojo vestuvių jubiliejaus proga jubiliatų atvyko pasveikinti Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos ir sveikatos apsaugos skyriaus vedėjos pavaduotoja Galina Rogoža ir Šalčininkų seniūnijos seniūnas Miroslav Neverkevič.

„Tikriausiai Dievulis Jus stipriai globoja. Tai tikra Dievo dovana visai šeimai, jog galime susitikti su žmonėmis, 65 metus puoselėjančiais šeimos tradicijas. Mielieji, trūksta žodžių matant Jus kartu, tokius besišypsančius ir spinduliuojančius gerumą. Linkime Jums stiprios sveikatos ir būti kartu kaip įmanoma ilgiau. Dievas mato, jog esate geri žmonės, mylite vienas kitą, kartu ėjote nelengvu gyvenimo keliu, kartu džiaugėtės gražiomis gyvenimo akimirkomis, galėjote pasitikėti vienas kitu. Ačiū, kad esate. Dėkojame, kad užauginote nuostabius vaikus, turite anūkus ir proanūkius. Būkite sveiki“, – linkėjo G. Rogoža.

Sveikindamas jubiliatus Miroslav Neverkevič linkėjo jiems geležinės savijautos ir džiaugtis kiekviena nauja diena, kurioje nepritrūktų gražių akimirkų.

Pasveikinti tėvų su gražia švente taip pat atvyko ir dukterys Janina ir Danuta, padovanojusios jiems gausų anūkų ir proanūkių būrį. Kiek gi jų yra? Keturi anūkai ir viena anūkė, aštuoni proanūkiai ir vienas laukiamas. Visais jais seneliai labai džiaugiasi ir didžiuojasi, prisimena, kaip mažieji leido pas juos vasaras, kaip žaidė, triukšmavo, kaip ponas Henrich juos vežimu vežė į Šalčininkus. Tačiau viskas prasidėjo prieš 65 metus, kai du jaunuoliai 1958 metais nusprendė sukurti šeimą. Paklaustas, kodėl jam į akį krito būsima žmona, ponas Henrich taip ir neatskleidė paslapties, paliko ją sau ir savo žmonai.

Iki vestuvių sutuoktiniai gerai vienas kitą pažinojo, nes gyveno viename kaime, Kulkiškėse, visai netoli Sakalnės, tačiau dabar jau Baltarusijos teritorijoje. Prieš 65 metus pora tuokėsi dukart: Baltarusijoje, Kanveliškėse, jie sudarė civilinę santuoką, o Dievo akivaizdoje santuokos įžadus davė Šalčininkų bažnyčioje. Iš pradžių jaunieji gyveno Tarybinio ūkio skirtame būste, tačiau po dešimties metų Sakalinėje pradėjo statyti savo namus.

Abu visą gyvenimą buvo darbštūs: ponia Marija dirbo melžėja, o jos vyras sėdėjo prie traktoriaus vairo. Po darbų jiedu skubėjo namo, kur jų laukė ne tik vaikai, tačiau ir savo ūkio darbai – karvės, kiaulės, arklys, žąsys, vištos, daržai.

Paklausti, ar prisimena vestuvių dieną, jubiliatai šypteli ir atskleidžia, kad šią istoriją žino net anūkai, nes tądien sniego pusnys buvo labai didelės, todėl nuvykti iš namų iki santuokos sudarymo vietos buvo didžiulis iššūkis. Važiavo jiedu kartu su piršliais rogėmis, tačiau jų laukė nuotykiai.

„Važiavome iš mano namų palaiminimo pas Henricho mamą. Sniego buvo labai daug! O ten toks upelis, todėl mūsų piršlys mane ant pečių pernešė. Bet tuo mūsų nuotykiai nesibaigė. Važiuojame toliau. Pusnys didžiulės, rogės siauros, ėmėme ir apsivertėme, aš su suknele tiesiai į pusnį. Vandens pilni bateliai buvo, nes po sniegu vanduo. Na ką, išpylėme ir važiavome toliau, – linksmai ir su šypsena veide pasakoja humoro jausmo nestokojanti Marija Tomaševskaja. – Turėjau baltą suknelę ir pačius gražiausius žiedus už 80 kapeikų. Pačius paprasčiausius, bet gražiausius“, – atvirauja ji.

Šiandien tai visos šeimos istorija, kurią žino ir vaikai, ir anūkai: ne auksiniai žiedai svarbūs, svarbus dviejų žmonių ryšys ir noras būti kartu, kartu kurti šeimą ir visada būti vienas kitam atrama.

Jubiliatai prisimena ir jų vestuvių liudininkus, pabrolius, muzikantus, kaimynus, su kuriais ilgus metus gyveno ir draugavo, dirbo kartu. Dabar jų bendraamžių Sakalinės kaime beveik nelikę – Tomaševskiai – vyriausi, po dviejų metų jiems sukaks po 90 metų. Tačiau abu vis dar žvalūs ir kupini energijos, nenuleidžia rankų ir darbuojasi prie namų. Anūkai prasitaria, kad sulaukusi garbaus amžiaus močiutė vis dar rūpinasi daržu ir vis prašo nupirkti sėklų, netrukus jos šiltnamyje pradės augti pomidorai.

Pasakodami apie jaunystę jubiliatai prisimena savo tėvus, brolius ir seseris, darbus, kuriuos tekę dirbti. Ponia Marija kilusi iš gausios dešimties vaikų šeimos. Ji dalijasi prisiminimais, kad tėvelis turėjęs žemės visą valaką ir visa šeima turėjo sunkiai dirbti. O ponas Henrich savo ruožtu pasakoja apie privalomąją karinę tarnybą statybos padalinyje, kai teko tarnauti tolimame Sevastopolyje ir dirti atstatant miestą po karo. Ruošti medieną statybos darbams teko važiuoti netgi į Uralą, kur siautė pūgos ir šalčiai.

„Kasdien meldžiuosi už savo vaikus ir anūkus, kad jie gyventų gražiai ir laimingai, darniai, nes tai svarbiausia. Vaikai su tėvais taip pat turi sutarti. Kitaip šeimoje negali būti, reikia mylėti ir gerbti vienas kitą. Tegul juos Dievulis globoja“, –nuoširdžiai sako ponia Marija, kurios akyse blizga nedidelės ašarėlės.

Senolės akys atskleidžia – gyvenimas gražus, bet jį reikia kurti iš visos širdies ir gyventi sąžiningai.

Dėkojame jubiliatams už be galo nuoširdų susitikimą ir gražią gyvenimiškąją pamoką apie šeimą, žmogiškumą, mokėjimą pačiam kurti savo gyvenimą ir tą gilumą akyse, kurią puošia nuostabios raukšlelės. Sveikiname su 65-osiomis vestuvių metinėmis, linkime geležinės sveikatos ir tos nepaprastos išminties, kurią šiandien padovanojote.

www.salcininkai.lt