Jašiūnuose tikriausiai nerasi tokio žmogaus, kuris nepažinotų Levkovičių šeimos. Visada aktyvūs, darbštūs, bendruomeniški ir pilietiški savo namuose jie puoselėja šeimos ir lenkų kalbos bei kultūros vertybes. Nuo ko viskas prasidėjo? Nuo netikėto susitikimo prie Merkio prasidėjo gražios šeimos istorija, kurioje tėvai Stanislav ir Valentina užaugino tris vaikus – Jolantą, Slavomirą ir Veslavą. Prieš 50 metų liepos 22 dieną prie Merkio ties Vaitiešiūnais, kitame jo krante, jaunas Stanislas Levkovič pamatė kartu su drauge maudytis atėjusią Valentiną. Jaunuoliai krito vienas kitam į akį ir pradėjo draugauti. Tuo metu ponia Valentina dirbo Skynimų tarybiniame ūkyje, į kurį dirbti atvažiavo iš Baltarusijos. Panorėjęs susipažinti su jos šeima jaunuolis buvo paklaustas draugės, o kaip jį turėsianti pristatyti? Tai buvo lemtinga akimirka, ponas Stanislav pasipiršo poniai Valentinai. Į jos tėviškę įsimylėjėliai nuvyko kaip sužadėtiniai, pateikę prašymą santuokai sudaryti, o rudenį, lapkričio 25 dieną, jiedu susituokė.

„Mano žmonos šeimos istorija išskirtinė. Jos protėviai kilę iš Lenkijos, tačiau istorinės aplinkybės taip susiklostė, kad jie apsigyveno Baltarusijoje, iš kurios nebegrįžo į tėviškę. Ten jie negirdėjo gimtosios kalbos, Valentina kalbėjo rusiškai, nors visada save laikė lenke. Kai tuokėmės bažnyčioje jai buvo sunku ištarti priesaiką, tačiau kunigas ją drąsino, kad būdama lenkė ji nebijotų kalbėti gimtąja kalba. Ir jos giminaičiai taip pat buvo susijaudinę, ne tik dėl mūsų santuokos, bet ir dėl to, kad Lietuvoje, Vilniaus krašte, išgirdo gimtąją kalbą“, – atvirauja Stanislav Levkovič.

Susituokę jaunieji iš pradžių gyveno Vaitiešiūnuose, planavo gauti butą, tačiau likimo vingiai atvedė juos į Jašiūnus, kur jie pasistatė namus. Dabar juose susitinka gausi šeima – trys vaikai su šeimomis, net šeši anūkai! Sklypo gale šeimos pasodintas miškelis ir pavėsinė, kurioje dažnai leidžia laisvalaikį, visai netoli namų vingiuoja Merkys, kadaise sujungęs dvi jaunas širdis.

Ponia Valentina prisimena, kad Lietuvoje iš naujo mokėsi gimtosios kalbos ir vaikus leido į lenkų mokyklą, nepaisant to, kad jų draugai tuo metu ėjo į rusų mokyklas. Sūnus Slavomir taip pat prisimena šį mamos sprendimą, nors vaikystėje jautėsi nejaukiai, kai jo ir darželio draugų keliai išsiskyrė.

„Šiandien į tai žiūriu kitaip ir esu dėkingas tėvams už tai, kad išsaugojo mūsų namuose gimtąją kalbą. Ji padarė mus visus turtingesnius. Dabar tai praverčia darbe. Kai tenka bendrauti darbo reikalais užsienyje, žmonės stebisi, kaip mes Lietuvoje galime mokėti net keturias kalbas“, –pasakoja Slavomir Levkovič.

Jauniausioji duktė Veslava šiuo metu gyvena Varšuvoje. Ji prisimena griežtą auklėjimą vaikystėje. Vasarą išėjusi į darbą mama paskirstydavo darbus, taip dvi seserys ir brolis buvo pratinami dirbti ir suprasti darbo vertę. Vaikai prisimena mamos raštelius su darbų sąrašu, kuriame paskutinis visada būdavo įrašas „Bendra tvarka namuose“.

„Namie visada kalbėjome lenkiškai. Mano tėveliai to išmokė. Svarbų vaidmenį mano gyvenime vaidino faktas, kad buvau pakrikštytas amžinatilsį kunigo Juzefo Obremskio, kuris visada pabrėždavo gimtosios kalbos ir kultūros puoselėjimo svarbą“, – prisimena ponas Stanislav.

Į poros namus atvykęs Šalčininkų rajono meras pasveikinu jubiliatus su gražia švente ir pasidžiaugė galintis aplankyti žmones, kurie savo pavyzdžiu rodė teisingą kelią savo vaikams ir aplinkiniams.

„Šalčininkų rajono savivaldybės vardu nuoširdžiai Jums dėkoju, dėkoju už gyvenimą. Esate šeima, kuri parašė ir vis dar rašo Jašiūnams, ir visam Šalčininkų rajonui, ištikimos šeimos kroniką. Visada sąžiningai dirbote, pelnėte viską savo darbu, nesate abejingi kitiems žmonėms ir bendruomenei, kurioje gyvenate. Visą gyvenimą buvote aktyvūs. Tačiau svarbiausia tai, kas stovi šalia Jūsų. Tai turtas, kurį užauginote, kuris auga. Tai didžiausia vertybė, nes visada esate kartu“, – kalbėjo meras Zdzislav Palevič džiaugdamasis, kad auksinių vestuvių proga Levkovičių namuose susirinko vaikai su šeimomis, o jauniausioji duktė kartu su vaikais ir vyru atvyko net iš Lenkijos.

Sveikinimo žodžius taip pat tarė Jašiūnų seniūnijos seniūnas Zdislav Mažeiko, dėkojęs šeimai už bendruomeniškumą ir pilietiškumą.

Levkovičių šeimos namuose puikuojasi Anos Krepštul paveikslas. Jis brangus visai šeimai ne tik dėl jo autorės, bet ir dėl to kas jame pavaizduota. Tai ta viena ties Vaitiešiūnais prie buvusio malūno, kur jiedu susipažino. Jubiliatai prisimena, kad dailininkė piešė jį iš mažos nuotraukos.

Sveikiname Levkovičių šeimą su auksinių vestuvių jubiliejumi ir linkime visur ir visada jausti vienas kitą, nepaisant to, kad Jus skiria šimtai kilometrų. Tegul Jums nepritrūksta progų susitikti ir apsikabinti, o šeimos lizdas Jašiūnuose visada pasitinka išskėstomis rankomis. Sveikatos, laimės ir geros kloties! Iki pasimatymo per kitus jubiliejus!

www.salcininkai.lt