Pasak jo, apskritai kalbant, aukštojo mokslo padėtis Lietuvoje nėra bloga, ypač turint omenyje, kad aukštojo išsilavinimo siekti nori didesnis procentas žmonių, nei daugelyje kitų šalių – tai patvirtina ir apklausos. Nepaisant to, problemų netrūksta, ypač dėl minėto abiturientų trūkumo, kuris savo ruožtu nulemia specialistų stoką bene visose srityse, rašoma pranešime spaudai.
„Jau esame etape, kai mokyklose turi įvykti mokytojų kartų kaita. Mokytojų amžiaus vidurkis Lietuvoje yra pakankamai aukštas lyginant su kitomis šalimis, turime pradėti kartų kaitą, o tam reikalingi jau ne šimtai, o tūkstančiai naujų mokytojų. Taip pat nuolat trūksta IT specialistų, medikų. Artėjame link to, kad praktiškai visose srityse pradedame jausti trūkumą – net ir socialiniuose, humanitariniuose moksluose ar teisėje“, – teigia VDU rektorius.
Tarp esminių problemų, kurias būtina spręsti, prof. J. Augutis įvardija ir finansavimo klausimus. Jis atkreipia dėmesį, kad studijų finansavimą Lietuvoje dar galima laikyti priimtinu, nors jis ir nesiekia Europos Sąjungos vidurkio (pagal lėšas vienam studentui), tačiau mokslo ir tyrimų finansavimas yra problematiškesnis – jis yra net kelis kartus žemesnis už ES vidurkį.
„Tai yra didelė mūsų problema – nyksta institutai, įvairios laboratorijos. Kai kurie jų išsilaiko, padedant verslui, tačiau daugeliui tenka užsidaryti. Reikia turėti omenyje, kad fundamentiniai mokslai negali greitai atnešti tiesioginės naudos, iš kurios jie galėtų išsilaikyti, uždirbti pinigus – jie yra investicija į ateitį. Tad šioje srityje darosi vis sunkiau. Nenuostabu, kad tokiuose moksluose kaip fizika, chemija studijuoja ir dirba vis mažiau studentų, mokslininkų“, – sako prof. Juozas Augutis.
Kita vertus, pašnekovo teigimu, šiek tiek vilčių teikia politinių partijų pasirašytas Nacionalinis susitarimas dėl švietimo, kuriuo įsipareigojama kasmet didinti švietimo ir mokslo finansavimą – iki 2030 m., kasmet planuojama papildomai tam skirti po apie 270 milijonų eurų. Kai kuriuos planus pakoregavo pandemija ir krizė dėl Rusijos sukelto karo Ukrainoje, tačiau VDU rektorius tikina, jog į ateitį galima žvelgti optimistiškai.
„Mūsų aukštojo mokslo sistema sutvarkyta neblogai, ji funkcionuoja gerai. Iššūkių yra, tačiau taip pat yra ir įrankių, kaip su jais tvarkytis. Pavyzdžiui, galbūt jaunimo ir specialistų trūkumą galėtume kompensuoti didindami užsienio studentų, mokslininkų skaičius, įsileisdami juos studijuoti ar bendradarbiauti. Nuolat atsiveria naujos perspektyvos, bendradarbiavimo kryptys. Džiaugiuosi, kad Lietuvos aukštasis mokslas yra labai tarptautiškas, bendradarbiaujama daugybėje krypčių, viena iš naujausių – Taivanas, su kuriuo mezgami įvairūs ryšiai moksle ir kitose srityse“, – pasakoja pašnekovas.
Plačiausios aprėpties universitetu Lietuvoje tapęs VDU skiria vis didesnį dėmesį tarpdiscipliniškumui: čia studentai įgyja platų išsilavinimą, kuris neapsiriboja tik pasirinktos studijų programos specializacija. Studijų metu galima tuo pat metu gilintis į informatiką, filosofiją ir daug kitų skirtingų sričių, ugdyti verslumo, IT ir kitas kompetencijas. Anot VDU rektoriaus, tarpdiscipliniškumas XXI amžiuje yra tam tikras sugrįžimas į mokslo ištakas, kadangi pradžioje disciplinos nebuvo taip griežtai skirstomos – skirstymą paskatino pramoniniai pokyčiai per paskutinius du šimtmečius.
„Dabar vėl grįžome prie disciplinų ir tyrimų susiliejimo, kai reikalingos žinios ir moksliniai rezultatai iš daugelio sričių, pavyzdžiui, kai integruojami gamtos ir humanitariniai, socialiniai mokslai. Tarpdiscipliniškumas itin būdingas technologijų, dirbtinio intelekto, dizaino sritims. Mūsų universitete taip pat, pavyzdžiui – rengdami mokytojus akcentuojame STEM metodiką, tai yra, tarpdisciplininį mokymo metodą, kai integruojamos skirtingos mokslo sritys“, – paaiškina prof. J. Augutis, papildydamas, jog, žinoma, tai nereiškia, kad reikėtų atsisakyti atskirų disciplinų ar visur priverstinai skatinti jų integravimą.
Apibendrindamas pokyčius Vytauto Didžiojo universitete, rektorius teigia, jog po įvykusių susijungimų VDU pozicionuoja save kaip klasikinį universitetą, kuris aprėpia visas mokslo ir studijų kryptis, todėl atsiveria platesnės galimybės sinergijai, bendradarbiavimui tarp skirtingų universiteto padalinių.
„Pavyzdžiui, į mokytojų rengimą yra įsitraukęs visas universitetas, ne vien Švietimo akademija – ten vyksta dalis programų, tačiau dalykų mokytojai savo dalykines žinias įgyja būtent tų dalykų katedrose. Be to, kaip laisvųjų menų universitetas, iki šiol siūlome galimybę įgyti gretutinę specialybę – tai mokytojams ypač svarbu“, – pabrėžia prof. J. Augutis.
Kita VDU strategijoje akcentuojama kryptis – mokslo stiprinimas, todėl universitete įsteigti nauji mokslinių tyrimų institutai: edukologijos, bioekonomikos, gamtos ir technologijų ir kiti. Rektorius pastebi, jog pastaruoju metu universitetas itin sustiprino ir savo ryšius su verslu, aktyviai dalyvauja bendruose projektuose su įvairiomis įmonėmis, taip pat visose srityse skatina tarptautiškumą.
„Tarptautiškumas nuo pat atkūrimo yra „įsiūtas“ į VDU prigimtį – juk universitetas atsikūrė kaip tarptautinis darinys. Šiandien jau beveik 20 proc. mūsų bendruomenės sudaro užsieniečiai, taip pat VDU yra ir tarptautinio Europos universitetų aljanso „Transform4Europe“ narys. Mūsų iniciatyva į šį aljansą priimtas ir Ukrainos Mariupolio valstybinis universitetas, kuris buvo sugriautas kare ir šiuo metu yra persikėlęs į kitą miestą. VDU įkūrėme Ukrainos centrą, kuruojamą abiejų šalių prezidentūrų, kuris padeda persikėlusiems ukrainiečiams“, – pasakoja rektorius.
„Negalėčiau nepaminėti ir Lietuvos universiteto šimtmečio. Šie metai yra ypatingi VDU ir visai Lietuvos aukštojo mokslo bendruomenei, nes 1922-aisiais įkurtas Lietuvos universitetas davė pradžią dideliam skaičiui aukštųjų mokyklų Lietuvoje: VDU, KTU, LSMU. Jis didelę įtaką turėjo net ir Vilniaus universitetui, kuris po visų negandų ir uždarymų ar veiklos svetur atgijo kaip universitetas Lietuvoje ir didelę jo bibliotekos ir darbuotojų dalį tuomet sudarė VDU resursai“, – akcentuoja prof. J. Augutis, pristatydamas šiemet žymimą Lietuvos universiteto šimtmetį.
Rektorius atkreipia dėmesį, jog universitetai ne tik švenčia kartu, bet ir planuoja įvairias bendras iniciatyvas. Viena iš jų – planai įkurti vieningą Kauno akademinę zoną: suteikti galimybę visų Kauno universitetų studentams laisvai pasirinkti bet kurio kito universiteto jiems patinkančius dalykus ar modulius ir juos integruoti į savo studijas.
